JIS

Manęs nepažinojai,
kada lakstei basa.
Iš džiaugsmo tau ant kojų
tuomet verkiau rasa.
Kai dar tiktai svajojai
ir svaiginais vynu,
tikrai nepagalvojai -
džiaugies mano krauju.
Kuomet viena liūdėjai,
(aš viską juk matau),
ar pameni, kaip vėju
tau ašaras rinkau?
Dabar naktim spėlioji,
kas vis dėlto esu.
O aš tave apkloju
pūkais iš debesų.
Ir kai ateis šaltoji
pavogt, atimt tave,
tikrai, žinok, mieloji,
tuomet aš būsiu ja.

JI

Tavęs nepažinojau,
tačiau jaučiau - esi.
Per svaigią rasą kūliais
varčiausi aš - drąsi.
Ir tavas kraujas buvo
man vynas, ne vanduo.
Naktim tyliom, bemiegėm
svaiginausi tik juo.
Kuomet jaunystės šilką
atidaviau pati...
Raudojau lyg paklaikus...
Jaučiau - buvai arti.
O kai ir vėl botagais
paženklino pečius,
šaukiau, klykiau be žodžių:
„Mielasis, kur gi tu?! „
Na, o dabar... prie lango,
su lietumi kalbu.
Spalvotus meilės laiškus
tau rudenį siunčiu.
Vaikus apsikabinus
meldžiuosi tos mirties,
kada gi mano veidą
tava ranka palies.