Ėjau mažyte gatvele, kartu su bendradarbiu. Kažką linksmai plepėjome, juokavome, aplink buvo pievos, žydėjo gėlės. O šalimais – keista kalva. Mano draugas ištiesė ranką ir stuktelėjo į šlaito kraštą, dar kartą ir dar. Net nežinau kodėl. Na, kai kurie turi keistą įprotį – stuksenti ir liesti viską, ką mato. O aš vis galvoju – kam liesti tai, kas ne tavo? Jei nagai niežti, geriausia apsičiupinėti savo kūną. (Neseniai sužinojau, kad už savo kūno žalojimą negali būti baudžiamas, net jei kalba eina apie kūdikį – kol jis negimęs, jis tavo kūno dalis. Pagal įstatymą.) Bet žmonės mėgsta liesti viską: brūkštelėjo per svetimą palangę, bakstelėjo į tvorą, paglostė kaimyno katiną, jei esam mandagūs, padedam senutei panešti maišiuką, iš rūpesčio pervedam nepažįstamą vaiką per gatvę. Nėra įstatymų, kurie tai draudžia.
     Bet nukrypau nuo istorijos... Taigi, staiga tas šlaitas prasivėrė ir mes nespėję atsikvošėti suvirtome vidun. Dar labiau apstulbau pastebėjusi, kad draugo ranka, kuria jis tą kalvą bakstelėjo, laiko kirvį. Ir dabar jau aiškiai mačiau: kalnas ne prasivėrė, o buvo kirviu išlaužtas; ir tai joks ne kalnas, o pastatas, sandėlys, prikrautas įvairiausių daiktų. Kilstelėjusi akis užčiuopiau tai, kas svarbiausia (profesinė liga) – paluby buvo įmontuota apsaugos kamera.
     „Dabar jau viskas, aš bendrininkė, 257 straipsnis, pagal norvegų baudžiamąjį kodeksą“, – dunksėjo viduje. Bet aš juk nieko nedariau, nieko neplanavau... Tik kam tai rūpi? Tokių neplanavusių, nenorėjusių ir nieko nedariusių juk daug... Ir kas iš to? Pirštų antspaudai, video medžiaga – viskas, ko reikia. Kiek metų? Kiek metų dabar sėsiu? O gal rankas nukapos – tiesiog taip, kaip draugė nuolat siūlo: visiems jiems, visiems iš eilės, be jokio gailesčio!
     Pašoku iš patalo ir griebiuosi už savo permirkusios pižamos. Kartais taip gera prabusti! Viešpatie, aš tikriausiai persidirbau, – dingtelėjo. Bet man juk pasisekė – prabudau. O būna gi tokių, kurie neprabunda. Ir tada jau... kaip draugė sako... sustatyti – ir visus iš eilės.
     Girdėjau, pernai nuteisė vieną moterį, nes ji lyg didžiausia žulikė įsiutusi puolė ant savo girto vyro. Ir kas čia tokio? Juk išgėrę ne vienas sugalvoja pasimušti – jau ne naujiena, daug kartų girdėjom. Bėda, kad ji tuo metu stovėjo virtuvėje ir raikė duoną. Tik pagalvok! Tikra žulikė – teisti ją be jokio pasigailėjimo!
     O dar kiek vėliau skaičiau vieno psichologo straipsnį. Pasirodo, gana įprasta, kad žmonės keršija ir žudo sapnuose. Ten pasakojo apie vyrą, kuris kasnakt žudydavo. Nesuprantu, kodėl gi jo niekas nenuteisia – juk bausmės yra tam, kad taptume geresni. Ir jei bemiegodami kasnakt esame nusikaltėliai – argi nepriderėtų kelis metelius atsėdėti? Beje, sapnuose ir aš kartais mušuosi, meluoju, būnu neištikima, bet ir manęs niekas nenuteisia, nors atsibudusi jaučiuosi gana nešvari. Nusikaltimo skonis stiprus, net sapne.
     Įdomu, o kaip būtų iš tiesų?
     Vienas didžiausių nusikaltimų, kuriuos esu padariusi, turbūt yra alkoholio kvotos viršijimas – trys litrai vyno vietoj vieno. O gal ir daugiau? Pamenu, iš Danijos važiavau su nemaža kuprinuke, kurioje tarškėjo vyno buteliai, apie penketas tikrai turėjo būti. Nebijokit, tai nutiko seniai, 2004-aisiais, tad niekas manęs už tai nebeteis. Taigi, kaip ten buvo su nusikaltimo skoniu burnoje? Nebežinau, bet gerai pamenu, ką sakė pusseserė, kai atsivežė puse litro daugiau viskio, nei leidžiama: „Ir kodėl pabijojau? Juk galėjau vežtis daugiau.“ – „Tai ir vežk netrydaliojusi“, – susilaukė žinovų patarimo. „O jei pagaus?“ – sunerimo ji. „Pagaus? Na ir ką? Ką tau padarys? Pamatys, kad sau veži ir paleis.“ Ak štai kaip – sau galima? Tiesa, net juristai argumentuoja, kad bausti reikia švelniau, jei žmogus vežė savo vartojimui. Tada kyla klausimas – o jei savo vartojimui reikia gana daug? Koks Viešpatis stumdo tas ribas, koks visagalis dalina bausmes?
     Buvo laikai, kai kaimo žmonės tarpusavy pasitardavo ir susirinkę užmėtydavo blogiečius akmenimis, patrumpindavo pirštus, nuplakdavo rykštėmis. Bet nusprendėme, kad smurtas, net jei tai atsakas į blogį, nepateisinamas. Tada atėjo laikai, kai teismo nuosprendyje galėdavo parašyti, jog šis žmogus yra baisus visuomenės kenkėjas, skleidžiantis tik blogį. Net nepatikėsite, bet tai būdavo gana veiksminga priemonė. Tačiau su laiku nusprendė, kad tai negerai – žeidžia žmogaus orumą ir garbę. Taigi, įžeidinėti nebeleidžia, todėl pailgino kalėjimo bausmes. Dabar jau gerai. Bausmės griežtėja, žulikų kiekis auga, kalėjimų trūksta, o mes stovim su kirviais rankose ir burnojamės: taip jiems ir reikia, kad juos kur galas! Visi patenkinti. Visi? Bandau suprasti viso to prasmę. Kartais norėtųsi kuo greičiau atsibusti, o kartais priešingai – pagaliau užmigti.