Ant šilto liepto
katinas tupėjo
ir į žuvelę
vandeny žiūrėjo.
Žuvelė tarė:
– Nori paragauti?
Norėti maža –
reikia dar pagauti.
Apsnūdęs katinas
jai sumurkė iš lėto:
– Per daug liesa esi,
labai kaulėta,
įstrigt gali
iš baimės gomury...
Nusijuokė žuvelė įkyri:
– Aš per liesa tau?
A ja jai!
Ne mano kaulų,
o vandens bijai.
Įpykęs katinas –
tik šast
ir ...ėmė skęst.
Gerai, kad netolies
garnys stovėjo
ir ilgą snapą
jis turėjo.
Ištraukė katiną ir tarė:
– Kol nemoki plaukti,
žuvies ant kranto
tau geriau palaukti...