Pustymai. Po ledu
Sekundė,
dar vienos –
nebeištvertum,
kai po ledu auksinės žuvys dūsta.
Vėl tavo lūpas sniegenom užpusto...
Nusišypsai,
ištirpsta viskas, tartum
tavęs nelieka,
tik nuo rankų sniegas
jaukina pūgą ir sūpuoja lopšį,
užkloja aklinai – delnais nubėga.
Jaučiu – alsuoja,
laukia, kol užtrokšiu.
----------------------------
Manęs nelieka,
tiktai garsas,
tarsi
žuvis į ledą pabaksnotų...
pusto
ant tavo lūpų sniegenom –
prabustum
sekundei,
dar vienos –
nebeištversiu.