„ Kaip ten atsirado Izabelė? – laužo galvą Lionė. – Juk mane palydėjo, parodė... Aplinkui jokių kitų sodybų nėra. Tik ta viena. Negalėjau apsirikti... Dabar jau ten tikrai negalima... Reikia ieškoti kitur... O kur? Ko paklaust, iš kur sužinot? O laikas bėga... O gal nieko nedaryt? Auginti? Na, jau ne.
Dabar, kai aš jau tokia bagota, dar nesena, pakankamai graži, galėčiau dairytis pasiturinčio jaunikio, o turėsiu sėdėt už mūrelio su vaiku. Blūdyti per naktis be miego, linguoti lopšį, mazgot vystyklus. Kaip aš atrodysiu? Kas į mane tokią žiūrės? „Našlė su vaiku ir dar neaišku, kieno tas vaikas...“ Tikrai „krenta markė“, kaip sakė Anupras. Gėda bus žmonėms į akis pažiūrėti... O kai prasidės  liežuviai? Būsiu apjuokta ant visos parapijos...
Kas man iš to viso turto, jei žmonės pirštais badys? Galvojau būsiu ponia, visi mane gerbs, pavydės, o vietoj to tiktai apkalbos ir patyčios.
Ne, gimdyti jokiu būdu negalima. Kol dar laikas, reikia būtinai susitvarkyti. Oi Anuprai, Anuprai, ką tu padarei? Kas galėjo pagalvot, kad tu atsisakysi mane vesti?“
Kol Lionė susirado „šitokias paslaugas“ teikiančią moterį, prabėgo dar vienas mėnuo. „ Gal jau ir per vėlu, didesnis pavojus, bet tegul... Viską iškentėsiu, kad tik nuslėpčiau tokią gėdą“.
Po „operacijos“ Lionė vos pajėgė atsistoti ant kojų. Įsikibusi į lovos galą ji svirduliavo, bet moteriškė vis ragino kaip greičiau išeiti, kol dar neparėjo iš darbo jos vyras. Ji padėjo Lionei įlipti į bričkutę, padavė jai į rankas vadeles, išleidusi ją grįžo ir užkėlė vartus.
– Kažin, kodėl taip ilgai jai nuo veido nepraeina mėlynumas? – palydėjo akimis nuvažiuojančią Lionę moteris. – Bet nieko, kol parvažiuos, viskas praeis... Visom taip būna, – nusiramino ji ir parėjo į namus.
Pavažiavus kelio galiuką, Lionei kažkodėl pasidarė labai negera ir ji nebevažiavo namo, o pasuko arklį į motinos sodybėlę. „Važiuosiu pas mamą, čia arčiau. Kad tik greičiau, kaip greičiau atsigulti...“
Motina, pamačiusi tokią savo dukrą, labai išsigando.
– Kas su tavim atsitiko, vaikeli? Visa mėlyna... Gal griuvai, užsigavai? Kaip čia buvo? – klausinėjo padėdama išlipti iš bričkutės motina.
– Nieko, man tik labai negera... – vos laikėsi ant kojų Lionė, – paslydau netyčia...
– Bet niekur kraujo nesimato... Gal taip tik susitrenkei?
– Nieko man nėra, – kartojo Lionė, – man tik toks silpnumas. Va, pagulėsiu ir praeis... –  neprisipažino ji motinai, bet kai ši sujudo kviesti daktarą, Lionė griežtai užprotestavo.
– Jokiu būdu negalima šaukti daktaro...
– Kodėl, vaikeli?
– Na, jis tuoj supras, kas man yra. Paskui visokie nemalonumai... Kad tik niekas nesužinotų...
– Ach štai kas... – pagaliau suprato motina, – visgi nepaklausei manęs, sudurniavai.. O ką sakiau, – norėjo jau ji barti dukterį, bet, matydama kaip ji guli užmerktom akim, pražiota burna, tokia nusilpusi, bejėgė, pajuodusiu veidu, nutilo. „ Ką bemačys dabar? Sakyk nesakęs, belieka tik laukti, kada pasidarys geriau...“
Anksti ryte prabudusi Lionė paprašė valgyti, daug gėrė ir net pabandė atsisėsti.
– Jau man geriau, – apsidžiaugė ji, – dar pagulėsiu šiek tiek ir jau galėsiu važiuoti namo.
Bet, kai atsigulė trumpam pamiegoti, tai taip ir vėl išmiegojo iki kito ryto. Motina nežino nė ką daryt. Ar žadinti, kad ko nors užvalgytų, ar geriau palikt miegot? Ilgokai pastovėjusi prie lovos, ji nusprendė:
– Gal tegu sau miega. Šiek tiek pasistiprino ryte, pamiegos, o ryte atsikels žvalesnė. Taip kaip šiandien kad buvo. Gal rytoj, Dievas duos, bus ir visai sveika.
Bet kai ryte Lionė visai neatmerkė akių, motina labai susirūpino. Ji atnešė arbatos, pabandė dukrą žadinti, bet ji visai nereagavo, o kai, pakėlusi jos galvą, bandė sugirdyti, ši nenurijo nė gurkšnelio.
Kai motina atitraukė stiklinę nuo lūpų, galva nevalingai nukrito ant pagalvės. Moteris dar bandė kilstelėti už pečių, tačiau tuo pat metu Lionė atmetė rankas į šalis. Pamačiusi dukrą tokioje padėtyje, motina susiėmė už galvos.
– Kas jai? Visai kaip negyva... Bet... Kad ir iš tikrųjų turbūt negyva... – pridėjusi ausį prie Lionės krūtinės ir neišgirdusi širdies plakimo, atšoko motina. – Viešpatie! Negi mirė?
Nesulaukdami šeimininkės, samdiniai pranešė seniūnui. Seniūnas dėl visa ko užsuko pas motiną. Gal ji ką nors žino?
O čia ašarų pakalnė... Ką tik mirusi duktė.
Motina sukrėsta, pasimetusi, raudodama blaškosi po pirkią...Reikia pašarvot – nėra drabužių... Visi vienkiemyje... Nėra žvakių, nėra rožančių, nėra kantičkų... O kaip pranešt kitai dukrai?
– Nesirūpink, motin, viską sutvarkysim, – ramino ją seniūnas. – Važiuosim į vienkiemį, viską paimsim, atvešim berną, mergą, užsuksim į miestelį, duosim žinią kitai dukrai... Atvešim bobelę iš špitolės ir visi padėsim... Bet kaip čia buvo, kas atsitiko? Sveika, graži, jauna moteris... Kas galėjo pagalvot... Kas gi jai buvo?
– Nieko nežinau... – kad ir pasimetusi, bet dar gaudėsi tiek, kad negalima sakyt tiesos seniūnui, – užsuko važiuodama pro šalį ir pasidarė negera... Ryte buvo geriau, jau norėjo važiuot namo, neleidau, o šiandien vėl pablogėjo... Ir va, jau nebėra... Dieve, Dieve, už ką mane baudi, ką blogo padariau? Kodėl atėmei iš manęs mano vaiką? – vėl pratrūko raudoti motina, – verčiau aš būčiau numirusi, negu vaiką matyti ant lentos!..
– Tai aš jau ir eisiu. Nėr ko gaišt, – susigraudino ir seniūnas, – o pati kaip nors laikykis. Ką padarysi, kad taip jau atsitiko... Viskas Dievo valioj...
Padaręs viską taip kaip buvo žadėjęs, seniūnas nuvažiavo pas Zabeliutės brolį.
– Mirė tavo pamotė, – pasisveikinęs pranešė žinią. – Vienkiemis nebeturi šeimininko. Negalima be priežiūros visko palikti. Kas dabar ten šeimininkaus? Ar tu? – paklausė atsisėdęs.
– Tai jau tenai šeimininkaus Zabeliutė. Kas gi daugiau? – nustebintas Anicetas. – O kas gi jai buvo, kad taip netikėtai mirė? Nesigirdėjo, kad būtų sirgus.
– Ir motina nieko nežino. Sako, kad užvažiavo apsilankyti, pasidarė negera ir per porą dienų pasimirė. Turbūt kas nors su širdim.
– O pačiam ar nebus skriaudos? Pats atsiėmei tik dalį, o Zabeliutei atitenka visas ūkis, – dalykiškai dar pasvarstė seniūnas.
– Mes jau čia susitarsim tarpusavyje. Nereikės jokių teismų. Ne taip, kaip su pamote reikėjo bylinėtis. Grobė, grobė, štai ir užspringo svetimu geru...
– Kad nežinau, kaip dabar pranešti Zabeliutei. Jos čia vienkiemyje jau seniai nebėra, – susirūpino seniūnas.
– Nereikės jums. Aš žinau kur ji ir pats pranešiu, – nuramino seniūną Anicetas. – Rytoj pat nuvažiuosiu pas juos. Ji ką tik ištekėjo taigi vienkiemis turės ne tik šeimininkę, bet ir šeimininką...