Eil. pakuždėti sau (XX)

Toliai šviesą gesina,
Milžinai it nykštukai į akį ateina iš ten.
Šviesmečių reikia,
Kad galėčiau prie jų prisiliest,
Tačiau Protas nerimsta, spinduliuodamas mintį.

Nuo žvaigždės prie žvaigždės
Vaikšto, žibina kelią savim
Ir nebūna, kad jis iš toliausiai toli
Į namus nesugrįžtų.
O poezijoj, regis, nepaiso niekų —
Kai pavargsta ir jis,
Tai, prisėdę kartu,
Paniūniuojam lig tolių toliausių:

[i]Vilnele, bėk į Viliją
O Vilija — į Nemuną ... [/i]

Be svarstyklių, be matų gyvenam savy,
Neaprėpiamą Proto gyvenimą...
---------------------------------------------
Pelėda