Nekask duobės... (16)

Zabeliutė jau gyvena tetos Juozapienės namuose. Beje, dabar ji jau nebe teta, o anyta. Jaras jos vyras.
Vestuvės buvo kuklios, šeimyniškos, o svečiai tik Dobilas ir Anicetas su žmonomis. Dobilas ir Dobilienė sutiko pabūti liudininkais, o į bažnyčią nuvažiavo visi svečiai kartu su jaunaisiais.
Juozapienė jau buvo pasiruošusi.
Kai visi išvažiavo, ji padengė šventišką vestuvinį stalą, o kai grįžo iš bažnyčios, ji prie slenksčio su duona ir druska sutiko jaunuosius. Pasveikino, pabučiavo marčią ir sūnų, palinkėjo jiems laimės, sveikatos ir pakvietė visus už stalo.
Kad ir nedidelėje draugijoje, bet laikas bėgo linksmai. Nebūtų vestuvės... Niekas neskubėjo namo, prasėdėjo per naktį ir tik auštant visi išsivažinėjo..
– Pasisekė mergaitei. Dabar turės naujus namus. Žmonės geri. Anyta tikrai jos neskriaus. Jeronimas irgi ne koks laidokas, padorus vaikinas. Ne piemuo, po kariuomenės, gerai uždirba... O ir pati Zabeliutė, kad ir biedna, bet darbšti, tvarkinga. Turėtų gražiai sugyventi...
– Duok Dieve,– pritarė žmonai Dobilas, – bet kaip čia taip greitai? Atėjo keletą kartų ir jau vestuvės. Nė nepagalvojau... Kaimynystėje gyvenam, sakau užeina taip sau, pasišnekėt...
– Ar daug reikia jauniem? Patiko vienas kitam, o kad taip greitai vedė, tai pagailėjo. Nenorėjo, kad vargtų pas mus visus metus. Taip sakė Jaro motina.
– Bet man va, „lišnas“ klapatas. Važiuok dabar, ieškok žmogaus... Kaip mat ir pavasaris, prasidės darbai, o dirbti nėra kam.
– A jau, anoks čia klapatas. Nuvažiuosi pas Adomą jis ir prirodys. Taip dar nebuvo, kad mergos negautum. Nors tokios kaip Zabeliutė, vargu... – šnekėjosi Dobilai važiuodami namo.
Išleidę svečius nei motina, nei jaunavedžiai miegoti nėjo. Motina liko pirkioje nukraustyti stalo, o jaunieji išėjo į tvartą. Kol Zabeliutė pamelžė karvę, Jaras atnešė šieno ir pakratų, o kol ji iškošė ir sutvarkė pieną, Jaras pašėrė kiaules.
Zabeliutei gera. Jai čia viska žinoma, įprasta. Ji laiminga laksto kaip ant sparnų. Nejaučia nuovargio, kad ir per naktį nemiegojusi. Ji šypsosi Jarui, nusišypso motinai. Atrodo, kad ji per tą vieną dieną jau atsigavo ir sustiprėjo. Pamiršo tuos teismus, patirtą skriaudą, visus rūpesčius, pergyvenimus. Ji ant nieko jau nebepyksta. Norėtų visus apkabinti, išbučiuoti... Net ir pamotei nebejaučia neapykantos. Jeigu ne Lionės tas gobšumas, kažin ar būtų kada susitikusi su Jaru.
„ Vis tiktai, kažkas buvo atsitikę, kad nuo vidurio vasaros Jaras nustojo mane lankyti. Gal kada aš  tai sužinosiu, bet dabar tai jau nebeturi reikšmės. Mes jau niekada nebe išsiskirsime, gyvensim visą gyvenimą kartu, mylėsim vienas kitą amžinai, iki grabo lentos. Taip kaip prisiekėme vakar bažnyčioje prieš Dievą, prieš kunigą, prie altoriaus“ – užsisvajojo Zabeliutė.
Jau mėnuo, kai Zabeliutė pas Jarą. Kad ir per tokį trumpą laiką, bet ji jau spėjo atsigauti. Jaras džiaugiasi, kad suskubo ją parsivesti į savo namus. Per tuos metus, per kuriuos ji ten pas Dobilus būtų vargus, čia  pailsės, sustiprės ir bus tokia, kokią jis pamatė pirmą kartą.
Vieną dieną, besiruošdama po namus, Zabeliutė pamatė  kaip į kiemą įvažiavo daili bričkutė ir iš jos išlipo gražiai apsirengusi vidutinio ūgio moteriškė.
– Turbūt pas jus atvažiavo viešnia, – pasakė ji anytai ir abi sužiuro pro langą.
Kai moteris, pririšusi arklį prie prieklėčio stulpo atsisuko, Zabeliutė staiga atšoko nuo lango.
– Pamotė, – kažkaip išgąstingai sušuko ji , – ko dabar jai čia reikia?
Tikrai? – atsisuko anyta į marčią. – Ar nenujauti kokie reikalai ją čia atvarė?
– Nebėra tarp mūsų jokių reikalų, – papurtė galva Zabeliutė, – bet dabar aš jos nebebijau...
Viešnia, ranka apsivaliusi sijoną, apsitampiusi švarkelį, pasuko prie priemenės durų ir netrukus įžengė į pirkią.
– Gera diena, – tik įėjusi pasisveikino ji, bet, pamačiusi Zabeliutę, suglumusi apsidairė.
Keista grimasa perkreipė jos veidą. Bandė lyg nusišypsoti, paskui, kiek patylėjusi, neaiškiai ištarė:
– Aš turbūt ne čia pataikiau... – ir nė neatsisveikinusi šovė pro duris laukan.
Stebėjusios pro langą, kaip ji atrišo arklį, įsėdo į bričkutę ir išvažiavo iš kiemo, anyta su marčia pasižiūrėjo viena į kitą.
– Kaip čia buvo, – stebėjosi Zabeliutė, – kur ji taikė, kad nepataikė? Ko pasibaidė? Gal norėjo man ką sakyti, bet kai pamatė jus, nebenorėjo kalbėti? Įdomu, ko jai dar reikia iš manęs?
Anyta kažkaip paslaptingai nusišypsojo...
– O aš, atrodo, numanau koks čia reikalas, – toliau mįslingai šypsojosi Juozapienė, – tik nežinau, sakyti tau ar ne? Pas mane, tikriausiai, o ne pas tave ji buvo atvažiavusi.
– O ką? Ar jūs pažįstamos?
– Nebūtinai, kad pažįstamos... Pas mane laikas nuo laiko tokių „ pažįstamų“ su prašymais apsilanko... O dabar sėsk, turiu tau kai ką pasakyti. Ir jos susėdo už stalo.
– Kai jau tu mano marti, išduosiu aš tau savo paslaptį. Tik, žinoma, tai ką sužinosi, turi likti tik tarp tavęs ir manęs. Ar prižadi niekam nieko nesakyti?
– Tai žinoma, kad prižadu, – patikino Zabeliutė anytą, – negi aš išduočiau tikros anytos man patikėtą paslaptį? Dievas mane nubaustų už tai... – beveik prisiekė Zabeliutė.
– Tai va, – jau drąsiau prašneko Juozapienė, – aš ne šiaip tik pribuvėja prie gimdymo. Aš pagelbėju, jeigu kas atsitinka su  „moteriškoms“, jeigu vaikelį sunku išnešioti... Žinau visokių žolelių, padarau antpilų, sutrinu proškų... Esu tokiai vienai ir kitaip padėjusi... Ar tik nebus sukliuvusi ir tavo pamotė? Matyt prirodyjo kažkas mane, patarė prašyti pagalbos. Štai ir atvažiavo tartis. Kai pamatė tave, aišku, nenorėjo, kad tu sužinotum... Tik juokai, kad ji apsimeta, ne čia pataikius. Aš manau, kad ji pataikė... Matyt kažkas pašnibždėjo, sakė, gal aš kaip nors padėsiu, bet, pamačiusi tave, išsigando. Ką gi, ieškos kitur... Girdėjau, kad yra...
– A... Štai kas, – kažką kito tikėjosi išgirsti Zabeliutė, – juk niekas tuo neužsiima, juk už tai baudžiama... Kaip žmonės nebijo?.. Juk gali kas išpliurpti... Juk gali ir pamirti...
– Kas pliurps? Juk baustų ir vieną ir kitą. O be to ir slepiama, kad gėda neišaiškėtų. O būna visaip, būna, kad ir į kapus nukeliauja.
– Esu girdėjus, – net nusigando Zabeliutė, – užtai ir kunigai bažnyčioje per pamokslą bara, amžinu pragaru grasina. O gal ir iš iš tikrųjų nuodėmė? – susirūpinusi abejojo Zabeliutė.
– Kai dėl nuodėmės, tai ir aš dažnai pagalvoju, – susimąstė anyta. Buvo kartą mergaitė stambaus ūkininko suvedžiota. Našlys aukso kalnus žadėjo, žadėjo vesti... Atėjusi pas mane ji verkė, rankas bučiavo... „Ką pasakys tėvas, motina, kai sužinos? Iš namų išvarys. Ar aš begalėsiu tarnaut, kaip aš užsidirbsiu duoną su vaiku būdama?“ Ir tikrai, kam reikalingas toks nelaukiamas vaikas? Kas jo laukia, atėjus į šį pasaulį? Dar vienas nelaimingas našlaitis, „benkartas“ ant vargo ir pajuokos. Ar maža dar vargšų sviete? Kam reikia dar vieno nabago? Pagailėjau jos... Paskui labai meldžiausi, prašiau Dievo atleidimo, priėjau išpažinties, keliais ėjau aplink bažnyčią, priėmiau komuniją ir prižadėjau sau, niekada daugiau to nedaryti...
„Tai taip ir buvo, kaip aš galvojau. Kol tėtušis sirgo, pamotė su Anupru trankėsi. O dabar turbūt „apsunko“. Šiek tiek per vėlai, kad būtų galima užrašyti vaiką tėvo vardu... „ – susimąstė Zabeliutė.
– O tu žinai? – prisiminė anyta, – kai tada sugriuvau lauke ir susilaužiau koją, tuoj pagalvojau, kad Dievas mane baudžia, siunčia tokią baisią mirtį už aną kartą.  Juk nuo kaulo lūžimo nemiršta žmogus, bet padarė taip, kad neįeičiau į pirkią ir gyva sušalčiau lauke... Bet, kai išgirdau tavo balsą, supratau, kad Dievas man atleido, neleido numirti ir pasiuntė žmogų į pagalbą. Tai buvo gera pamoka...
– Kaip pažiūrėsi, – juokėsi Zabeliutė, – po teisybe, reikėtų dėkot ne Dievui ir ne man, o Dobilienei, kad įmetė į kibirą su vandeniu degtukus. Jeigu ne tie degtukai, kas būtų ėjęs į jūsų sodybą? Pati rytinė ruoša, liuoba. Su reikalais pas kaimynus tik po pietų vaikšto...
– Šiaip ar taip likau gyva. Nors prisipažinsiu, kad dar gulėdama lovoje pagalvodavau, kad čia dar ne visa bausmė. Va, liksiu gulėt ant patalo visam gyvenimui... Ot ir bus man už mano nuodėmę.
– O iš kur, tamsta, visko išmokot? Juk jūs pašaukta tuose kraštuose kaip gerai nusimananti „daktarka“. Jeigu kas nors kam atsitinka, pirmiausia į tamstą kreipiasi patarimo, – pasidomėjo Zabeliutė. – Čia gi ne tas pats, kaip nuo mamos išmokti verpti arba austi. Čia reikia mokintis iš daktaro...
– Teisybė, – sutiko anyta, – mano mama buvo ligoninės sesutė ir visą gyvenimą dirbo prie moterų daktaro. Buvo ištekėjusi už valdininko. Gyvenome neblogai, bet, kai mirė tėvas, pasidarė sunku vienai su dviem vaikais. Išvažiavom gyvent į kaimą ir čia ji dirbo kaip felčerė. Nuo jos ir aš kai ko išmokau. Aš ir tave išmokinsiu, jeigu nori. Pravers gyvenime... Juk gali pasitaikyti susižaloti, susirgti. Kol atvažiuos tikras daktaras, galima sau ar kitiems padėti.
– Ne man tokie dalykai. Aš niekada nesugebėsiu taip kaip jūs, – kuklinosi Zabeliutė, – jūsų rankos ir dabar švelnios, o mano šiurkščios nuo ūkio darbų.
– Pačios kad ir šiurkščios, bet jaunos ir vikrios. Kai mažiau dirbsi, sušvelnės ir tavo... Galėsi drąsiai priimti ką tik gimusį kūdykėlį. Mokinkis iš manęs, kol dar esu gyva. Tai neapsakomas džiaugsmas, kai į rankas imi ką tik užgimusią, gležną, spurdančią gyvybę...
skorena