Kaip niekad paskutiniu metu galvoju ir prisimenu savo kitą  nematomą draugą, kuris atėjo į mano gyvenimą netikėtai ir nelauktai. Tiesiog atsiliepė į mano sielos šauksmą elektroniniu paštu ir laiks nuo laiko parašydavo. Niekas negirdėjo mano sielos taip kaip jis. Šiomis dienomis, kai vėl mano vidus nori kalbėti, taip norėtųsi savo džiaugsmu pasidalinti su juo. Kažkada jisai gėrė manąjį skausmą ir neleido suklupti. Jis pradingo lygiai taip pat, kaip netikėtai atsirado. Teko kartą girdėti jo balsą  telefonu. O visa kita paslaptis. Tik labai gerai prisimenu, kad sunkią minutę dažniausiai pasiguosdavau jam. Jo palaikymas buvo ypatingas, išskirtinis, nes atsakydavo man suprantama ir priimtina kalba - eilėmis, pacituodavo eilutes iš knygų.

Bandžiau ieškoti, bet. Kartais imu galvoti, kad tai mano fantazijos vaisius ar sapnas, bet atspausdinti jo laiškai ir puodelis patvirtina, kad tai buvo. Tai realybė. Puodelis, kurį parvežiau prieš aštuoneris metus iš Kopenhagos prieš Kalėdas dovanų, kantriai laukia savo tikrojo šeimininko. Jam liūdna, nes dar nė karto niekas neįpilė į jį arbatos ir nepaėmė į savo rankas tam, kad jos sušiltų. Niekas neįdėjo medaus ir švelniai nepaglostė jo sienelių šaukšteliu, jis negirdėjo to skambesio. Puodelis nežino arbatos su medumi ir citrina skonio, jis nežino, kas yra karštas vanduo. Niekas neprisilietė prie jo savo lūpomis tam, kad išgertų mažą gurkšnelį jo liūdesio. Jis atkeliavo tiesiai iš parduotuvės į laikinosios šeimininkės namus, kuri kartą metuose grižta pasisvečiuoti į savo namus, paliečia ji savo rankomis, valydama dulkes, pasigroži ir vėl padeda atgal. Jis visų užmirštas gyvena laukimu ir tiki, kaip kad tiki Ji, kad ateis diena ir puodelis pateks į tikrojo šeimininko rankas ir kad jis kas vakarą užkais virdulį vandens, savo vyriškais pirštais įbers žiupsnelį kiniškos „Pai Mu Tan“ baltos arbatos ir pripylęs į puodelį vandens lauks, kol džiovinti lapeliai palengva išsiskleis ir po kambarį pasklis arbatos aromatas.

Būsimas šeimininkas rašė: „Puodelis tampa, kažkuo nerealiu, įsivaizduojamu, pasąmonės vaizdais. Kol jis neatiduotas... Kažkas nenutrūksta... Tęsiasi laukimo ir paslapties gija.

Vydūnas rašė, kad realizavimas reiškia praradimą.

Galbūt jisai teisus, gal mes per daug tikimės ir po to nusiviliam? Gal ir geriau išlikti nematomais draugais, išsaugoti paslaptį, neprarasti laukimo žavesio. Bet vis dėlto norisi tikėti, kad galbūt kada nors ateis ta akimirka, kai galėsiu pažvelgti į šio žmogaus akis ir tiesiog paklausti: Kaip Sauliau Grinkai gyveni?