Šiandien užbaigiau nemenką darbelį – dviejų savo kūrinių pristatymą. Daugelį metų maždaug tokiu metų laiku triūsdavau prie mokslų, ruošdamasi egzaminams, baiginėdama semestro darbus ir lipdydama projektus. Tad ir šiųmetinis pusmaratonis neturėjo manęs įbauginti. Na, rodosi, atlaikiau viską, ko reikia, apie pasekmes kalbėti dar anksti.
     Vos spėjusi padėti tašką ir dar dorai nesuvokusi, kas įvyko, savo internetiniame dienoraštyje pakeverzojau: „Kažkas baigiasi, kažkas prasideda.“ Tarytum tokia suknista frazė galėtų sulipdyti nuo nemigos į gabalus trupantį mano kūną. Bet gražios frazės, kaip žinia, nepadeda, veikiau priešingai – dienoraštyje apsilankęs ponas tuojau pat pakeverzojo: „Ne, niekas nesibaigia, tik tęsiasi kitu pavidalu, kita išraiška. Kaip tu nesupranti?“ Ir tikrai: juk gerai žinojau, kad gyvenimo maratonai niekada nesibaigia – jie tęsiasi, pereidami į naujus bėgimo etapus; ir tik tie, kurie dalyvaudami estafetėje yra nors kartą patyrę, ką reiškia atbėgus į keitimo postą pamatyti, jog pamaina nelaukia, gali pilnai suvokti, ką mintyse turėjo mano dienoraščio svečias. Ką gi, tada pasiknisi savo slaptame sandėliuke, susirandi ten užslėptą degalų kanistrą ir – pirmyn. Ta naujoji bėgimo forma gal neteikia ypatingo pasididžiavimo, bet... na, viską susumavus, vis dėlto lieki patenkintas.
     Taigi, bėgu ir aš dabar toliau, jau kitu pavidalu – šliaužiu, ropoju, stumiuosi ant alkūnių. Kūnas, savaime suprantama, rėkia, kad ten, perėjus svetainę, už tų baltų durų yra toks didelis ir minkštas daiktas, vadinamas lova, bet – nuo kada aš ėmiau priorituoti kūniškus poreikius? Tai va, bandau persikūnyti, persiversti į kitą išraišką, įgauti naują pavidalą. Ir – pirmyn! Manu, viskas bus gerai, naujos formos priėmimui galima pasitelkti įvairias priemones: geras filmas, vaikų glėbis, masažas (gal pavyks iškaulyti...), pyrago gabalėlis, seksas (jau nebepamenu kada...), bėgimas (pamenu kada, bet jau per seniai...) , muzika. Štai, vakar buvau Telenor kalėdiniame koncerte. Iš tiesų labiau būtų tikę šiandien, bet ką jau padarysi – ne aš juk Telenor kultūros projektų vadovė, ne aš datas parenku... Tiesą pasakius, viskas buvo geriau, nei tikėjausi, kelis kartus netgi pavyko užsimiršti, iškeliauti mintimis bei jausmais į fantastišką garsų ir vaizdų pasaulį, o po to, grįžus į savo netobulą egzistenciją, pasidžiaugti, kad, va, pagaliau ir man pavyko. Ir tada jau pagalvojau, kad pagaliau – pagaliau gal ir aš suaugau, nes imu suprasti, kas yra stresas ir ne tik – supratau net tai, kad stresas yra baisus žvėris, tykantis mus suryti. Iki šiol klausydavau kalbų apie tai, kad prieš šventes būtina vienokiu ar kitokiu būdu „nusistresinti“, ir visa tai man atrodydavo kažkaip juokinga. Gal jaunesnė, stipresnė buvau, o gal turėjau per mažai problemų, bet stresas man buvo toks, na... kaip ir draugas, priemonė, padedanti pasijusti, kad gyvenu. O štai dabar, kai pagaliau imu pažinti savo svajones, šalia jų apsigyvena štai toks baisus žvėris. O gal tam ir auginame svajones – kad jos mus suėstų?
     Nieko, vienas draugas mane neseniai paguodė: nebijok, Dievulis duoda tik tokį kryžių, kurį sugebame panešti. Taigi, nešu. Ir negailėkit manęs, nes nešu būtent tiek, kiek man priklauso. O jei sugalvočiau nenešti... Ne, kaip gi galima tokią nesąmonę sugalvoti? Kas nutinka ne vienam, kuris  p a g a l i a u išeina į pensiją? Kas nutinka mano mieliausiajam, kai prasideda atostogos? Nežinot? Jūs manot, kad jis niekada neserga? Būtent! Taip buvo ir man, kai šiandien keliavau namo, atlikusi paskutinę užduotį. Staiga suabejojau, ar man namo, ar į ligoninę traukti. Bet ne, – pasakiau sau, – jokių atostogų! Vargdama ir lakstydama paskutiniąją savaitę girdėjau beldimą, o gal tik lengvą paglostymą. Ir aš jau žinau, kas tai buvo. Juk prieš porą savaičių palaidojau savo paskutiniojo romano veikėją, tad mano kūrybinėse lentynose atsilaisvino šiek tiek erdvės. Taigi, einu dabar išsiaiškinti, ar tie, kur beldžiasi, sutiks užeiti.