V skyrius
Balsas


Ant sienos buvo prirakinta, sumušta, supjaustyta, Miu motina. Mergina pribėgo prie sudaužyto kūno.
- Mama! Kodėl tu čia? Kas tau? – klausinėjo dukra.
- Palauk, aš tau turiu pasakyti kai ką labai svarbaus. Paklausyk, - tarė Mirtis. – Tu būsi tame kambaryje, kur ką tik buvai, tame baltame. Aš sukaupiau jėgas ir atkėliau tave čia, bet turbūt daugiau tiek jėgų neturėsiu. Į Mirusiųjų Pasaulį pasikvietė tave Sąmonės Sargybiniai. Aš tavęs nekviečiau. Tai jie tave kėlė iš vieno pasaulio į kitą. Tik dabar, į šitą pasaulį atkėliau aš. Siūlau tau bandyti bėgti iš to kambario, nors ir tau grėstų mirtinas pavojus. Tau negali nieko atsitikti, nes tu jau mirusi. Sąmonės Sargybiniai tau tiesiog sukuria baisią iliuziją. Tačiau asimink vieną dalyką – jie negali meluoti. Jie visada atsakys tieėsą, bet gali ją taip supainioti, kad visai nieko nesuprasi. Na, o dabar, aš tave greitai perkelsiu atgal. Užsimerk.
Miu užsimerkė akis. Mintyse vėl iškilo tos juodos dujos. Jos galva pradėjo suktis.
Po kelių akimirkų, mergina atsidūrė tame pačiame baltame kambaryje. Tačiau viršuje jau nebeskraidžiojo viveros. Miu pakėlė galvą į viršų ir įsistebeilijo į lubas. Ji gudriai nusišypsojo. Viršuje buvo įtaisytos kameros. Jos buvo baltos, todėl neatkreipė dėmesio. Miu ussiėmė už pilvo ir suriko kamerom:
- Noriu valgyt!
Nieko neatsitiko – tik lempų zvimbimas girdėjosi. Mergina nusišypsojo, pamatė perdegusią lempą sienoje. Pasilenkusi ji nubėgo link neapšviestos ertmės.
Pro skylę matėsi kažkoks koridorius. Miu apsidairė.
- Pasitaikiusia proga reikia naudotis, - linksmai sušnibždėjo sau.
Ji nulėkė link staliuko, ant kurio nieko neįtardamos pamerktos stovėjo ramunės. Miu griebė vazą, ir pribėgusi daužė į stiklą. Vanduo aptaškė vos vos įskilusį paviršių., o bejėgės gėlės tik nukrito žemės ir nebyliai gulėjo.
Mergina suglumo. Kaip tas stiklas nesudužo?.. Juk vaza buvo tikrai ne plona!.. Nusivylusi Miu atsišliejo sieną ir padėjo galvą ant sulenktų kelių. Po kiek laiko apie ausis pradėjo zvimbti uodas.
- Skrisk iš čia. Dar tave man čia pritrūko, - piktai sumosavo rankomis mergina.
Tačiau vabzdys nė neketino trauktis, tik toliau erzino Miu. Ji pamėgino užsikišti ausis pirštais, bet ir tas nepadėjo – nors zyzimas girdėjosi tyliau, bet vis tiek išliko toks pat nervinantis.
- Aš išprotėsiu! – suriko neištvėrusi mergina.
Iš kažkur pasigirdo trakštelėjimas, o paskui nuskambėjo laibas, piktdžiugiškas moters balsas:
- Čia tavo bausmė, mieloji, - pasakė ji.
Trakštelėjimas.
Po kelių akimirkų vėl nuskambėjo trakštelėjimas ir skardus juokas.
- Na, ar smagu? – dirbtinai linksmu tonu klausia paslaptingoji moteris.
Miu veidas tik dar labiau apsiniaukė.
Vėl nuskambėjo tas, merginai šlykštus, juokas. Miu tik sugniaužė kumščius, bet nieko nesakė.
Po kiek laiko tylos eilinį kartą pasigirdo trakštelėjimas.
- Ką gi... Sėdėjai ramiai, taigi... taigi bus galima musę išjung... tai yra, pašalinti.
Ir vėl – trakštelėjimas.
Staiga, ilgai zvimbusi musė pradėjo trūkčioti, blukti. Kartu tilo ir įkyrus garsas. Miu nepatiliai žvelgė į blėstančią hologramą. Ji truputėlį atsitraukė atgal – gal sprogs?.. Tačiau merginos būgštavimai nepasitvirtino – musė nesprogo, tik ėmė skleisti labai ryškią šviesą – visai kaip tada, vamzdyje.
Miu pagaliau gavo pailsėti. Tik dabar ji prisiminė, kad nemiegojo jau labai ilgai. Mergina nespėjo sumerkti savo nuostabių juodų akių, o jau užmigo.