Nurimo vėjas, siautėjęs per naktį
Ir ežeras pritilęs glaustosi krantais.
Tiktai mėnulis akį bando merkti
Ir tyluma plėtojasi visais vardais,

Visaip gali ją pavadinti, piešti.
Nublukusiom spalvom, nudeginta aistra
Danguj vis pilnatis, norėsi liesti –
Po debesim pasislepia ir tūno ten, deja.

Blizgus sidabras virpčioja po kojom
Ir ant nuogų šakų, dar ant žalios žolės.
Kažką vis primena, varpeliais groja...
Ir taip lyg paryčių, kol saulė patekės.