Melancholijos planeta

Guliu po Melancholijos gaubtu. Smigi šviesa
ir užkalbėtos akys spindi dievišku alkiu.
Kąsniais dideliais subyra laikas, minga  
kvepėjime nakties žiedų tyrų širdžių ramybė.
Ei, Atperkantis, kiek daug mano Planetoj grožio,
Švelnaus, bet atgrasaus, ir mirusio, bet gyvo.
O šiąnakt nesvarbu, kad Nieko nepažįstu, tik viliuos
Nutykus būčiai į-klausyt Tvėrimo aidą.
Ir šiąnakt pamiršau, kaip greitai skaidosi gimties atomai
Kad mirsiu aš ir mano vaikas – toliau – mįslė (tai – keturnaris kapas)...
Šiąnakt lengviau išlaukti Šaltą pasaulio abejojimą manim.
Romiųjų Avinėli, kokia įstabi Tavo poezija:
mudu sukamės mėnesienos sonete, o kartu-  
mylimieji, sodas, šulinys, vėtrungė, laužas, šviesos-tamsos namai
srūva į mane.
paguodos giesmė