Žygimanto Augusto dvasia(legenda)
O kaip sunku liūdnai kalbėti apie meilę,
Kai netenki brangiausio tu žmogaus, o pats lieki.
Visur matai jos veidą ir atsargiai gailią,
Nematant niekam, ašarą brauki. O ji skaidri,
Tartum rasa tave ir vėl išduoti bando...
Jau niekas niekad nepaguos Žygimanto širdies.
Su Barbora praleistas laikas skaudžiai bando
Ir aidu sklinda virpesiais srovės. O kaip spurdės
Prisiminimais praeitis, kai jiedu dviese
Ilgai laimingi klaidžiodavo ligi paryčių...
Ir bėgant ilgiems metams jausmas šis neblėso,
Ir kas akimirką jie būdavo su juo kartu.
Netgi mirtis nesunaikino tikros meilės.
Ilgus dar šimtmečius vasarvidžio šviesiom naktim,
Ant Pilies kalno bokšto vėjo gūsiai sklaidė
Žygimanto apsiaustą. Sielai iš toli matyt...
Ilgai jis žvelgdavo į miegantį jau miestą,
Gatves, aplietus rūmų stogus blizgiu sidabru.
Ir vagą upės mylimos Neries paliestą
Mėnulio pilnatim blausia. Kaip vėl klajot smagu
Po žemutinę pilį ir Barboros rūmus,
Ir katedros karališką koplyčią, kur kadais
Sujungė kunigas abu į šventą ryšį,
Ir kur palaidota jo meilė guli amžinai.
Kiek visko buvo. Tie dveji laimingi metai...
Taip greit prabėgo laikas, lyg viena trumpa diena.
Žygimanto dvasia klajodama vėl mato
Sodus tuos Radvilos, kuriuos likimo paskirta
Karaliui Barbora šnabždėjo –mylimasis mano,
Mus niekas niekada išskirti amžiams negalės...
Dabar nakties tyla. Mėnulis danguj ganos
Ir tyliai, tyliai gula rasos ant žalios žolės.
Ne vieną šimtmetį, per pilnatį mėnulio
Dvasia Žygimanto sugrįždavo liūdėt čionai.
Čia jųdviejų takai belikę, kūnai guli,
Nurimę po gyvenimo aistrų. Ir ne vienai
Žmogystai per vasarvidžio nakties pilnatvę
Kaskart į veidą jo žiūrėti darėsi liūdniau.
Griuvėsiais virto rūmai, nyko sodai, gatvės,
Net katedra pasikeitė ir bokštas pagaliau
Paliko vienas. Atmintis kas kartą blėso,
Nuo bokšto griuvenų jis žvelgė skaudama širdim.
Ir nuo žmonių, pajutęs užmarštį ir vėsą,
Išnykt visai nusprendė. Liūdnas, su niūriom mintim
Ilgai stovėjo ten savo rankas užlaužęs,
Žemai nuleidęs galvą. Nieko širdžiai jam brangaus
Neliko jau. Tik ilgesys krūtinę spaudžia...
– Tai paskutinis apsilankymas. Priimk, dangau,
Mane į savo glėbį, – pratarė jis tyliai.
Delnais galiausiai uždengė pavargusias akis
Ir nežinion nuėjo, liūdnas, nusivylęs...
Kas patikės istorija ir ką man pasakys?