Sapnavau košmarą. Lapas sakė:
Nepriimu eilių, kurios bekvapės
Ir Vėlinių vašku apsamanoja,
Rytiniais tvarsčiais glaudžiasi prie kojų,
Bet aš jo neklausiau — lapus nuklojus
Vis tiek rašiau, rašiau ir vėl kartojau.
Ir tik aušroj, sulaukus išrišimo,
Akis atmerkiau jau iš naujo gimus.