Kliegia varnos, snapai apledėję.
Ir į ką šis ruduo panašus?
Plėšo marškinius įstrižas vėjas,
O skutus glamžo šuoras aršus.                      

Melancholija — rudenio sesė.
Nors gudruolis dar slėptis įstengs,        
Bet šalna išvilios jį nedrąsų
Ir lyg Ievos Adomą nurengs.

Nuogo rudenio "kailis" pašiurpęs
Paupy įsivels į rūkus,
Kadais nuoskaudos buvusios smulkios
Jam atrodys didesnės nei bus.                                        

Beržo karčiai ir krūmai sausuoliai
Šauksis vasaros vėlei sapne,
O per dangų tik meškino šuoliais                    
Priartės darganota žinia.