Iš pavydo ruduo rūgštimi žemės drobę užpylė,
Kad neliktų žiemužei paletėje aukso spalvų.
Bet tikiu, kad ponia rūbeliu balto tymo
Neužmiršo žavių, jau nekart išbandytų kerų.

Prikarpys karpinių šalčio žirklėm galybę,
Kiekvienam paryčiais trobos langą papuoš.
Nubarstys baltom snaigėm takelį į sodą,
Veidrodėlį balutei, net mažai, dovanos.

Apsisuks du kartus — vyšnios žiedlapiais žydi.
Suodini kaminai pasipuošia kepurėm naujom.
Tolumoj miško juosta, ir ta truputėlį pražilus.
Stovi eglės kaip nuotakos rūbuos baltuos.

Palengva nugruntuos skaudžiai paliestą drobę.
Šerkšno pasaką parko medžiams paseks.
Delnuose nesurasi nukritusios snaigės vienodos,
Vis tik turi baltoji ponia stebuklingas rankas.

Kaltas pats, rudenie, juodas tavo pavydas.
Per anksti išbarstei grožį savo spalvų.
Ir baltuos pataluos užmigs žemė nurimus,
Bet tavęs ji tikrai nesapnuos...