Paveikslas

Čia tiktai drobė, tik paveikslas -
Rugiai, rugiagėlės, aguonos, ramunėlės,
Taip įprastos ir savos laukų gėlės.
Žvelgi - užlieja jausmas keistas.

Matai daugiau. Matai, kaip bėgi,
Aptingę varpos stovi žvakėm,
Tarp jų žiedai nušvitę kekėm,
O tau taip noris būti vėju.

Būtų gerai per lauką siausti,
Plačiam lauke bangas sukelti,
Rugiagėlių bures iškelti
Ir tolių begalybėn plaukti.

Geriau gal lauko vidury,
Tik taip, kad niekas nematytų,
Kelionių knygą paskaityti.
Žemė šilta, o tu guli...

Viršuj žydrynė, saulės kelias,
Lig horizonto aukso laukas,
Minčių laivai į tolį plaukia
Ir vienuma. Joje taip gera.

Toks mielas, paprastas paveikslas...
Jame tikrai vaikystė tavo
Slepias gelmėj brangiausio javo.
Iš ten ir šis jutimas keistas.
skroblas