Kaip Dievulis sukūrė žmogų
Kai Dievas dar buvo vaikas, jis mėgdavo užsidaryti mažajame kambarėlyje ir žaisti su lėlėmis. Jas darydavosi pats - iš pradžių iš gėlių, vėliau iš pagaliukų. Užaugęs jis svajojo tapti lėlininku. Jo kūrinėliai kaskart buvo vis tobulesni, kol galiausiai jis sugalvojo lipdyti vaškines statulėles.
Pas juos namie gyveno žynys, kuris buvo įsikūręs rūsyje ir ten virdavo įvairius nuovirus iš visokių žolelių. Kartą, kai žynio nebuvo namuose, Dievas nusliūkino į rūsį. Ten buvo daugybė kaukolių, senovinių taurių su įvairiais skysčiais, stiklinėse žynys laikė gemalus. čia buvo ir visokiausių apdulkėjusių būrimo knygų, su keistais ženklais ir įtartinais viršeliais. Ir štai Dievas pačiame kambarėlio kampe ant komodos, prie senovinio veidrodžio pamatė tai, dėl ko čia ir buvo atėjęs. Ten degė stora balto vaško ir juodos liepsnos žvakė. Jis priėjo prie jos ir akimirkai sustingo nuo maloniai šiltos šviesos, tačiau jis nepastebėjo, kad veidrodyje nebuvo jos atspindžio…
Dievas čiupo ją ir nusinešė į savo kambarį, tada ją išlydė ir iš vaško nulipdė dvi figurėles, net nustebo, kokios jos gavosi gyvos ir gražios. Jis pavadino jas žmonėmis.
Buvo jau vėlu, todėl Dievas nuėjo miegoti, savo kūrinius palikęs ant palangės, kad išdžiūtų.
Naktis buvo tamsi, tik ant tyloje rymančių figūrėlių krito blanki pilnaties šviesa. Staiga jos atgijo ir pabėgo nuo mažojo Dievulio i miškus ir tapo pagonimis - garbino gamtą, aukojo aukas savo dievams. Jas sukurė Dievas, bet jos to nežinodamos pasitraukė į gamtą - tikrąją jų kūrėją, juk nors Dievas jas nulipdė, vis tiek jos buvo iš vaško, taigi-gamtos kūrinys…