Šiandien visą vakarą mąstau apie tai, kas iš tikrųjų sieja žmones ir kas yra draugystė. Tai, ką paskutinėm dienom teko sužinoti, perskaityti ir patirti, man sukėlė daugybę keisčiausių minčių. Tikiu, kad jas išsakiusi savo  t i k r ų  draugų būčiau prikalta prie gėdos stulpo. Liūdna, nors nė kiek nekeista – visi juk turim stiprių įsitikinimų, manau, geriau jau taip, nei būti pliušine pagalvėle, kurią kitas gali savo patogumui pasikišti po galva, alkūne, o galbūt ir ant jos prisėsti.
     Tie, kas gyvena Norvegijoje, turbūt jau apie tai girdėjo, o tiems, kas kitur, galiu papasakoti, kad žiniasklaida čia springsta nuo kalbų apie močiutę, paskelbusią laikraštyje mažytę žinutę apie tai, kad ieškosi su kuo pabendrauti per kūčias, ir susilaukusią krūvos skambučių bei laiškų su pasiūlymais – ne tik kūčioms. Įspūdinga. Džiugu. Bet ir ne mažiau keista. Mane asmeniškai nustebino žmogaus poreikis bendrauti, nepaisant su kuo. Tačiau nenoriu nei kritikuoti, nei teisti, kaip nenoriu ir būti teisiama pati.
     Prieš daugybę metų, susipažinusi su savo būsimuoju ir vos kelis kartus apsilankiusi pas jo tėvus, išmokau vieną iš jo pravardžių: laukinis. Taip, laukinis, nes kas pusę metų neapvažiuodavo savo giminės, o grįžęs savaitgaliui į gimtąjį miestą neaplankydavo krikšto mamos. Žinot, visiškai su jais sutinku – jis laukinis. Laukinė ir aš pati.
     Šiandien dar kartą tai prisiminiau, nes iš pažįstamo nugirdau, kad buvo laidotuvėse – tolimo giminaičio, kurį taip retai sutikdavo, jog net atpažinti sunkiai sekdavosi. Bet į laidotuves nuvažiuoti reikėjo – kaip ten bebuvę, juk  a r t i m a s  žmogus buvo.
     Aš irgi vakar praradau savo artimą. Tai buvo nežinia kokio amžiaus, nežinia kur gyvenantis, nežinia kaip atrodantis žmogus, kartais net lytis būdavo abejotina – turbūt neįmanoma apie kitą žinoti mažiau, nei aš žinojau apie jį. Ir vis dėlto, tai buvo draugas. Vakar jis dėl nesėkmingai susiklosčiusių priežasčių pasitraukė iš interneto. Gyvens toliau, dirbs darbus, lankys artimus. Bet man jo nebebus. Ir praradimas toks stiprus, kad būtinai nuvykčiau į laidotuves, jei tik būtų įmanoma. Ak ne, totaliai nusišneku – juk nereikia niekur vykti, kad galėčiau palaidoti tai, kas buvo neapčiuopiama, nekūniška. Ką pamatyčiau nuvažiavusi – žmogų, kuris man visiškai nepažįstamas?
     Dabar dar galvoje atgijo kadras iš kažkokio fantastinio filmo, kur du herojai, gyvenantys mums nesuprantamame pasaulyje, bandė imtymiai pabendrauti vienas kito neliesdami – mintimis. Bėda, kad vienam tai buvo norma, o kitam – nesuprantama. Man būtų pakankamai suprantama.
     Va, dabar jau pats laikas mane teisti ir karti – juk įrodinėju tai, kas daugumai tiesiog prilygsta nusikaltimui – internetinė draugystė. Pamenu vieną vakarą apie tai diskutavau su drauge; tada ji susiraukė, tarytum būtų išvydusi kažin ką bjauraus: „Kaip tu gali bendrauti, jei žmogaus  v i s a i  nepažįsti?“ Kodėl ji sako, kad nepažįstu? Ar todėl, kad nemačiau, kas slepiasi po jo apatiniais, neužuodžiu jo prakaito, niekada negirdėjau pragerto balso? Kita vertus, ką aš žinau apie savo draugą, kurį sutikusi penktadienį kartu lekiu gerti kavos, apšneku madas ir pasijuokiu iš naujos jo šukuosenos, bet nespėju paklausti, kuo jis rūpinasi prieš užmigdamas, ir nedrįstu pasisakyti, kad pati liūdžiu? Neturime tam laiko. Todėl grįžusi namo įsijungiu kompiuterį ir keliauju pas draugus, kurie tam laiko turi, nes jiems nerūpi nauji mano batai, nelyginti marškiniai ir apdulkėjęs kompiuteris – svarbiausia, kad jis veiktų ir mes galėtume susirašinėti. „Ir ką aš turėčiau žinoti?“ – puoliau ginčytis su drauge. Argi negaliu mylėti žmogaus, jei negirdėjau balso tembro, nemačiau veido formos, nežinau, ar dreba pirštai, ar kojos storos? „Jis gali tave juodai išmulkinti“, – nenusileidžia pašnekovė. „Gali. O tu negali?“ – „Ne, tai juk matyti iš akių“, – įrodinėja man. „Gal ne visiems?“ – priešgyniauju. „Jei pažįsti, matai.“ Bet gal aš nenoriu pažinoti žmogaus tam, kad galėčiau jį įtarti meluojant? Noriu pažinoti tam, kad tikėčiau. Man gera, kai tikiu. Gera, kai kažkas, sėdintis tolimame pasaulio kamputyje, niekada manęs nematęs ir negirdėjęs mano balso, parašo: jaučiu, kad tu liūdi. Tada nusišypsau, kad ir kaip būna liūdna. Sugalvojom tam netgi terminą – „dvasinis seksas“. Ne, dar neteiskite, dar palaukite, kol kitą kartą pasipasakosiu apie tai, kaip įsimyliu savo tekstų personažus, kaip tampu nėščia nuo rašymo.
     Tiesa, praeitą savaitę, gavau laišką iš žmogaus, kurio irgi niekada nesu sutikusi, pažįstame vienas kitą per kūrybą. Jis parašė, nes buvo ką tik perskaitęs vieną mano tekstą ir norėjo pasidalinti įspūdžiais. Sėdėjau, kaip įprasta, viena, skaičiau laišką ir jaučiausi lyg su kažkuo labai nuoširdžiai kalbėčiausi. Tada prisiminiau P. Coelho žodžius: „(...) tai, ką rašytojas laikė atsiskyrėlio darbu, virsta tiltu, laivu, priemone, kuriais keliauja ir bendrauja sielos. Nuo tos dienos jau nebesu pasiklydęs audroje žmogus, skaitytojų dėka susitinku pats su savimi, suprantu, ką parašiau, tik pamatęs, kaip tai vertina skaitytojai.“