Apmąstymai
Lapkričio 19 d.
Irtis pirmyn, nepalūžti, stiprinti dvasią... Galbūt nuo šitų pastangų dabar sėdžiu įtikinėdama save nepulti traukti dūmo į save ir bandyti užsimiršti. Nepadės. Skęstu repo bangose ir jaučiu kaip pamažu valausi. Reiškias turiu valią. Myliu apsivalymo jausmą. Kaip kažkur skaičiau apie savo horoskopo ženklą – tikiu nauja pradžia. Žinoma tikiu.
Švarėjančios mintys, ramesnė dūšia, stiprėjantys įsitikinimai, malšinama baimė.
Juk nei vienas iš tų, kuris tave smerkia amžinai nesirodys tavo akyse, jie pasitrauks. Ir kas tada? Atsimerkęs suprasi, kad tolerancija jiems buvo beprasmė, reikėjo kirsti bjaurius žodžius jų snukin atgal. Vis tiek nėra ko prarasti, kas iki tol tavęs nemėgo – nemėgs ir toliau, kas gerbė – gerbs. Tik tas mušantis raudonis viską gadina. Nieko, didesnė špakliaus masė padės.
Nagi, smerkit, žudykit mane iš vidaus – panieka irgi jausmas, kuris stiprina mane, ne jus.
Lapkričio 23 d.
Apėmė ramybė. Širdis taip pasiutusiai nebesidaužo. Traukuliai nurimo. Krečiantis šaltis taip pat. Stora kaldra pagaliau apšilo. Turbūt vidus kas minutę vis labiau miršta. Vis gesta...
Tegul. Pagaliau atsiminiau amžinąjį atilsį prosenelės pasaką, kurią sekdavo kai buvau maža. Jaučiu jos šilumą, dusinantį apkabinimą, kuris nuramina labiau nei kas kitas.