kartais sustoju ties grikių lauku
ir

jaučiu ant lūpų kartų medaus skonį
rankose sausą grumstą
takus numindžiotus skruzdžių ir boružių

kartais įsibrendu į upelį
ir

tyčia laukiu kol užgels kojas iki pat panagių
o tada susisuku į antklodę
stveriu bulvę iš laužo ir stebiu
skrendantį dangumi norą

vis dar žinau
kaip brėkšta rytai
kai rūkas akis lipina
o tyla taip spengia
jog girdi

- tuk tuk stebėkis
tu gyvas

---

per mažai begalybės
į save įsileidžiam štai
todėl poezija prėska