Miškas. Aplinkui miškas.
Einu gerai pažįstamu keliu viena.
Slaptos vietelės aplankyti ir...
Medžių kapinės išnyra prieš akis staiga.
Taip lygiai vienas šalia kito suguldyti,
Palaidoti visi bendram kape.

Akys nesupranta.
Gerklėje stringa gumulas baisus.
O akys ieško ieško...
Kas galėjo šitaip pasielgt?
O protas šnibžda:
„Klausi kas?” — žmogus.

Paliečiu medį. Miręs jis — negyvas.
Širdį gėla. Baisi gėla.
Ir šauksmas veržias iš krūtinės:
„Žmogau, sustok! Gana!

Sustingę ašaros sakais pavirto.
Oi baisų nuosprendį paskyrė tau žmogus:
Pirma šaknis, po to šakas nukirto.
Vainikas žalias krito žemėn prašmatnus.

Kadaise paukščiai čia čiulbėjo.
Neleido lietui jis išpraust tave.
Ir saulei šviečiant, jo šakų pavėsy
Galėjai džiaugtis malonia vėsa.

Atsargiai! Oi atsargiai, — prašo medis.
Elkis žmonija su gamta.
Ateis diena, kai šitas medis
Į amžinybę bus tavoji karieta.

Tad prieš pakeldamas negailestingą ranką,
Imki ir dar kartelį pagalvok, Žmogau...
Iškirsti mišką laiko daug nereikia.
O užauginti? Protėvių paklausk.