Pasaka apie kiškių šeimyną
Vienoje girioje gyveno gausi kiškių šeimyna. Tėtis, mama ir daug daug neseniai gimusių kiškučių. Jie visi buvo stiprūs ir gražūs, greitai augo, daug žaidė ir miegojo, išskyrus vieną. Jis buvo silpnesnis, mažesnis, lėtesnis už kitus, ir dėl to jo niekas nemėgo. Net ir tėvai jį mylėjo mažiau už kitus. Taip ir augo sau vienišas, liūdnas kiškutis.
Ir štai vieną dieną mamytė kiškė smarkiai susižalojo — ji šuoliavo ieškoti maisto savo namiškiams ir įkliuvo į spąstus. Netrukus atskubėjęs tėvas ir vaikai padėjo jai išsilaisvinti iš medžiotojų pinklių, bet mamytė buvo smarkiai apsitrynusi šonus, apsidraskiusi visą kūnelį, kai kur net bėgo kraujas...
Išsigandusi šeima ją nuvedė pas geriausią girios daktarą — barsuką. O šis paskyrė brangų, 3000 morkų gydymą (morkos buvo kiškių pinigai).
Nusiminę vaikai ir tėvai grįžo namo. Iš kur jie gaus tiek morkų?! Juk ir taip vos išsimaitina ši gausi šeima, o kur dar įvairūs mokesčiai, juk girioje ne dykai gyveni! Tad nusprendė visi taupyti, gal taip surinks reikiamas morkas...
O silpniausias kiškutis buvo dvigubai liūdnas: juk jo niekas nemėgo, ir dar mylima mamytė sirgo. Jis buvo toks prislėgtas, kad net nėjo į mokyklą, tik bastėsi po girią. Ir staiga ant vieno storo beržo kamieno pamatė kabantį skelbimą, kviečiantį sudalyvauti grožio konkurse, nugalėtojo prizas — 3000 morkų. Mažajam kilo viena mintis...
...Gausi kiškių šeimyna sėdėjo medžių pavėsy ir netvėrė džiaugsmu. Mamytė pagijo! Visi tik ir žiūrėjo į naują šeimos didvyrį, vis prašė dar kartą papasakoti savo istoriją, kaip jis sudalyvavo tame konkurse, nors ir nebuvo gražuolis, o per savo pasirodymą jis tiesiog pasakė, jog jam žūt būt reikia tų pinigų geram tikslui. Tada kiškelis sugraudino komisiją, o dabar, sėdėdamas su šeima — tėvus, o ypač mamą. Juk kadaise šis didvyris buvo visų, net ir tėvų, nemėgstamas pastumdėlis...