Nelanko jau Jaras Zabeliutės, bet ir pas Zitą negrįžta. „Kol kas reikia baigti su mergom, jos visos tokios“, – nusprendė vaikinas ir nusiramino. Motinos klausiamas apie Zabeliutę, jis trumpai drūtai atsakydavo:
– Taigi žiema, kaip tu ją dabar pasieksi?
Nesulaukdama Jaro, Zabeliutė verkia.
– Buvo nors vienas žmogus, kuris mane suprato ir užjautė, o dabar jau nieko nebeturiu... Likau viena kaip pirštas... Kaip reikės ištverti? O gal kas nors atsitiko? Gal kokia nelaimė? Gal susirgo? O gal kas su motina? Bet kaip sužinot, ko paklaust, juk tokia tolybė....
Paverkė, paverkė Zabeliutė ir nusiramino.
– Kam aš jam reikalinga su savo bėdom? Turi merginą, gal jau ir apsiženijo? Jo mama pasakojo, kad žadėjo po kariuomenės vesti, o kad čia lankydavosi ir man padėjo, tai turbūt dėl to, kad jo mamelę prižiūrėjau...
Per adventą atėjo šaukimas į teismą. Dabar jau Zabeliutė apie nieką daugiau negalvoja. Ji nenustoja vilties atgauti savo dalį ir meldžiasi, prašo Dievo, kad padėtų laimėti bylą.
Į apskrities miestą ją nuvežė brolis, o pamotė su Anupru atvažiavo vėliau. Lionė linksma, graži, savimi pasitikinti... Zabeliutė gi suvargusi, išsekusi, su juoda skaryte ant galvos, kėlė tik gailestį susirinkusiems teismo salėje žmonėms.
Teismo posėdis ilgai netruko. Išklausęs abiejų pusių advokatų pasisakymus, teismas išėjo pasitarti ir, grįžęs po gero pusvalandžio, paskelbė nuosprendį: „Remdamiesi atsakovės pateiktais dokumentais, teismas nutarė ieškovės pateiktą ieškinį laikyti nepagrįstu ir jos pateiktą skundą atmesti. Dovanojimo sutartis įrodo, kad objektas padovanotas besąlygiškai, be jokių papildomų įpareigojimų bei reikalavimų. Ieškovei paliekama teisė apskųsti nuosprendį aukštesnėm instancijom. Teismas baigtas“.
Zabeliutė taip kaip stovėjo, taip ir susmuko ant grindų. Per salę nuūžė nepasitenkinimo šūksniai. Pamotė švyti, o susijaudinęs Anupras prikando lūpą.
Į teismo salę buvo iškviestas daktaras, bet, kol jis atvažiavo, Zabeliutė atsigavo ir brolio padedama atsistojo. Kai ji ėjo per salę, užjaučiantys žvilgsniai ją lydėjo iki pat durų, o durims užsidarius, salėje dar ilgai nenutilo kalbos, smerkiančios tėvą ir pamotę. Dar ne vieną piktą priekaištą teko išgirsti išsipusčiusiai Lionei, kol jie su Anupru išėjo iš salės.
– Ką dabar darysi, Zabeliute? – paklausė brolis, kai jie išvažiavo iš miesto į tuščią vieškelį.
– Gyvensiu kaip nors, – abejingai atsakė ji, – juk gyvas į žemę nelįsi...
– Tai važiuojam pas mus. Va, arklys yra. Susikrausi savo daiktelius ir važiuojam tiesiai pas mane. Pagyvensi, pailsėsi, atsigausi. Vietos yra, duonos užteks. Tau reikia būtinai sustiprėti, o tai taip esi nusibaigusi, kad gaila žiūrėt. Jeigu liksi namuose, pamotė visai tave pribaigs...
– Ne, niekur aš nevažiuosiu. Gyvensiu viena. Nenoriu nuo ko nors priklausyti, – ryžtingai papurtė galva Zabeliutė.
– Kaip gi tu gyvensi? Ar vėl pas ūkininkus tarnausi?
– O ką? Buvau, tarnavau. Blogiau jau niekur nebus, kaip dabar yra. Būsiu pavalgius, o ką užsidirbsiu, tą ir turėsiu.
– Ką gi, kaip sau nori... Bet jeigu susirgtum ar šiaip kas atsitiktų – tai tiesiai pas mus. Kaip ne kaip aš tau brolis, o mano Marytė gera žmonelė. Ji visada padės, jeigu tik reikės.
– Ačiū tau, broleli, – pabučiavo Zabeliutė Anicetui į žandą, – žinosiu, bet iki Trijų karalių vis tiek teks pabūti pas Lionę. Kažkurią dieną miestelyje buvau sutikus Dobilą. Aš pas juos jau tarnavau vienus metus. Sutarėm, kad po Kalėdų atvažiuos pažiūrėt, kaip man sekasi. Jeigu kaip, tai pas juos ir išeisu tarnaut.
– Ar gera vieta? Ar labai sunku buvo? O valgyt ar gerai duoda? – klausinėjo susirūpinęs Ancis.
– Pas juos man patiko. Valgymas toks pat kaip ir namuose valgydavom, darbai tie patys. Prie tėvo irgi nesėdėjau rankų sudėjus. Darbų netrūko ir laukuose ir namie. Visiems prie ūkės dirbti reikia. O tu ar nedirbi?
– Su manimi nėr ko lygintis. Aš dirbu, tai naudą turiu, o ką samdiniai gauna už tokį sunkų darbą? Ar aš nežinau? Pats samdau, gerai žinau kokios kainos, bet pas mus nors pavalgyt žmogus gauna sočiai.
Kai Zabeliutė su Anicetu parvažiavo namo, pamotės dar nebuvo. Jie parsirado gerokai vėliau. Anupras pakaušęs, bet kažkoks nelinksmas, na o Lionė išdidi ir pasipūtusi.
– O, jūs jau namuose? – neva nustebo ji. – Ar radot ko užvalgyti po tokios kelionės? – vaizdavo rūpestingą, – mes tai papietavom restorane... – išdidžiai pareiškė Lionė. – Na, ką dabar pasakysi? – atsisuko ji į Zabeliutę. – Ar aš nesakiau, kad mano teisybė? Norėjai teismo, o ką gavai? Dabar turbūt nusiraminsi, nebedraskysi man akių? O gal dar skųsies?
– Būk tu prakeikta, gyvate pamatine, – neiškentė Anicetas, – nepadės tau Dievas, kad taip nuskriaudei našlaitę. Kad tu prasmegtum, kad tu neprarytum to, ką apžiojai. Kad tu nusistagaruotum kaip ta apšašus kalė, – išdėjo jis ir, pabučiavęs seserį, išėjo.
– Šuns balsas į dangų neina, – atkirto išsišiepdama Lionė.