Vis skolingas lieku
Vis skolingas lieku,
Atsiteisti nespėju.
Nors imu ir imu,
Bet paleidžiu pavėjui
Gerą žodį draugų,
Dosniai tiesiamą ranką,.
Iš jos vyną geriu,
Tik kaskart neužtenka.
Tik kaskart neužtenka
Man šventos dovanos –
Pamatyti, kaip krenta
Tyras lašas rasos.
Kaip per beržus prabėga
Vėjo šuoras ūmus
Ir lig vieno nurėdo
Varinius jo rūbus.
Nėr nakties ir dienos,
Kad tokios nenorėčiau,
O po jos dar kitos
Sau ir vėl nelinkėčiau.
Taip man trūksta žiedų
Ir pavasario žalio,
Kai Nevėžio šlaitu
Alma sraunūs upeliai.
Kaip skolingas lieku
Žemei, Dangui ir Žmogui,
Kad vis čia gyvenu,
Kad turiu šitiek norų!
Dar gerumas ir meilė,
Dar namų šiluma....
Netikėtinai greitai
Auga mano skola.