Būk pakantus, likime mano,
kai užsimosi kardu, žinoki
jau seniai ne tuo keliu išėjau!
Ir pergales ne tas ilgai švenčiau,
kol pamažėl jos virto praradimais.

Bet neprašiau dykai išlyginti
duobėtą mano kelią, net gi visas
kvailystes buvusias išsipirkau,
net gi eilės pabaigoje esu seniai
užstrigęs. Atsigręžiu – eilė ištirpus!

Užklausdavau: kada? kada pakeis man
kelią? Sakydavo, kad pagalvos,
kai suskaičiuos paukščius, užklostys dangų,
nugulusius išlygins daigus, tai bus aiškiau.
Bus tada aiškiau!