Žingsniui samanoj gęstant, ūkai
Kvepia vėsa miške.
Užpernykščio mašalo ainis,
Apdujęs senolio šoky,
Užpereito amžiaus ąžuolas,
Vieno veido per pražilusias
Vasaras, – nė vienas
Neišrasim erezijos,
Kur tūkstančio skundų nekartotų.

Miñki, ąžuole, mašalą guosdamas!
Saulė ūkanų milą praraks,
Prie žievės prispaus šviesią kaktą,
Dėdė Jobas pritils prasivėręs,
Meistras Ekhartas grįš nuo Nirvanos
Paraisčių, liaukis ir tu, siela

Žiežirba,
Skaitysim spindulį ant paskutinio
Gelsvo lapo,
Juo įsidegsim, jį
Sava kibirkštim uždegsim.