Šiandien ir vėl durniuoju. Nebuvau darbe, tad reikia rasti kitų būdų, kaip pasilinksminti. Va, pradėjau nuo pat ryto – atspausdinau per naktį iki žvilgėjimo nuzulintos naujos novelės tekstą ir pusryčiaudama pakišau savo mieliausiajam. Vargšas – ne tik vienu prisėdimu teko perskaityti penkiolika puslapių, bet ir interpretaciją išgimdyti. Nelengva jam, oi nelengva. Bet, jei aš kankinuosi, naktimis nemiegu, rašau, kodėl ir jis negali pasistengti, o jei rašydama mėgaujuosi, tegul jis irgi džiaugiasi kartu – visko po lygiai. Čia gi Norvegija, bičiuliai, Norvegija – draugystė, lygybė, tolerancija. Va, jei gyventume Amerikoje, viskas būtų kitaip, tada galėtų ir prieštarauti, ir nesutikti, bet – cha, tada aš tuos tekstus jam už pinigus pardavinėčiau; ir būtų visai pelninga, nes už naktinę pamainą moka daugiau. Kodėl už naktinę, – klausiate? Palaukit, o jūs gal manot, kad aš dienomis rašau? Dienomis juk normalūs žmonės eina į darbą, apsipirkinėja, valo nuo lempų dulkes, laisto gėles, žiūri televizorių. Aš irgi. O naktimis normalūs žmonės miega – taip taip! Taip...
     Manau, jei žmonės sutiktų naktimis nemiegoti, visi galėtų būti rašytojais, nes naktį daugiau nėra ką veikti – nejau sėdėsi, spoksosi į baltą popieriaus lapą ir nieko nedarysi? Juk tai neišvengiama – tiesiog žiūri, žiūri ir pagaliau nebeapsikentęs kažką parašai. Manau, ne vienam yra buvę, kad prieš užmigdamas pagalvoji: kad tik nepamirščiau iki ryto. Bet ryte, deja, jau nieko nebeprisimename. O jei tik nepatingėtume atsikelti ir užsirašyti... Tai va, čia ir yra tas skirtumas tarp rašytojo ir nerašytojo...
     Taigi, vyras perskaitė tekstą, pasigrožėjo, pagyrė, apkabino. Po kelių valandų grįžtu prie temos: „Klausyk, o kaip tu supratai pabaigą?“ – „Pabaigą? Palauk, o kur ta pabaiga prasideda?“ – „Na gerai, pasakyk, kaip tu visą istoriją supratai?“ – „Istoriją? O ten buvo istorija? Šiaip, tai aš net nebandžiau suprasti. Tik skaičiau. Ir man patiko.“ Sėdžiu dabar ir galvoju: taip man ir reikia, taip bus visiems, kurie savo rašliavom nekaltus žmones kankins.
     Vakarop sumaniau ieškotis kitų nelaimingųjų, kuriuos galima kažkuo apkaltinti. Susikroviau sportbačius ir nušliaužiau į sporto centrą. Jau daugiau kaip savaitę nebuvau bėgusi, tad įtampa buvo aukštoka. O dar tas kaimynas... Pats kaltas, kad užėmė vidurinįjį bėgimo takelį, tad turėjau prilipti prie jo arba iš kairės, arba iš dešinės. Išsirinkau vieną pusę (koks skirtumas kurią...). Risnoja jis tuo takeliu kaip drambliukas ir net neatsisuka. „Labas“, – ištariu, negi bėgsiu šalia kaimyno visiškai nepasisveikinusi, tarytum būtume nepažįstami. „A-a, labas“, – burbteli. „Gal nepyksi, jei čia šalia tavęs įsitaisysiu?“ Nenugirdau, ar atsakė bent žodelį, ar visai nieko. O kam čia dabar prunkštaujat? Gal gi žmogus dievina tylą bei ramybę ir tokių įkyrių kaimynkų draugija jį varo iš proto. Mane irgi erzintų. Ne, tokios kaip aš neerzintų, bet visi kiti tai tikrai.
     Ką gi, atvargstu savo ketvirtį maratono, pasidžiaugiu, kaip gerai sekėsi – matyt, toks stresinis faktorius, kaip kaimyno buvimas šalia, visgi duoda gerų rezultatų.
     Vos pravėrusi namų duris, panyru į tirštą kepinių debesį. Atbėga mažoji miltuotom rankom: „Mama, mama, mes tau siurprizą padarėm! Tik tu nežiūrėk!“ Ne ne, nežiūriu – pasižadu – juk vis tiek neįmanoma nuspėti, kas čia manęs laukia.
     Įsitaisau nurodytoje vietoje ir užsimerkusi jaučiu, kaip ant liežuvio tirpsta dar neatvėsusio imbierinio sausainio aromatas. Išskleidžiu širdutėm apipaišytą lapą ir balsu skaitau: „Mamai ir tetei. Tu labai gera.“ Mažoji mikliai pasiaiškina: „Ir tetė geras. Aš pirmiausia tau rašiau, nes buvai išėjusi. Bet tetę aš irgi myliu.“ Šyptelėjusi toliau skaitau vaikišką maldą: „Tu tikrai labai gera. Ačiū už maistą ir gėrimus. Ačiū už namus ir drabužius. Tu labai gera ir graži. Man patinka žaisti su tavimi. Man patinka eiti į mokyklą. Man liūdna, kai tu pyksti. Tada aš galvoju, ką aš negerai padariau.“
     Kilsteliu lapą tėčiui, bet neperleidžiu jam  į rankas, kol nesutinku žvilgsnio. „Tik klaidų netaisyk!“ – pagrasinu vos girdimai. Tai vienas iš šio idealaus vyro trūkumų – tų, kurių negalima atleisti (net mokytojams). Pamenu, kartą kalbėjomės dviese apie vaikų auginimą, ir pats prisipažino, mane stipriai nustebindamas: „Be tavęs tikrai nemokėčiau vaikų užauginti.“ Tada atrodė kitaip – kaip gi jis galėtų neužauginti, juk moka viską, sugeba viską; bet dabar pagalvoju, kad visgi buvo teisus: tikrai nemokėtų, jei baksnotų į nosines ir paukščiukus vaikų meilės laiškuose, jie niekada neužaugtų.
     Tiesa, man atrodo, kad tokių neužaugusių pilni miestai ir gatvės, bet ne visi tai mato, ne visi ir nori matyti.