Žmogui ir gyvenimui

O kam dar galėčiau rašyti ir kas liktų be žmogaus, be jo ir mano gyvenimo? Pirmiausia aš esu lietuvis, lietuvių tautos narys ir valstybės pilietis. Ir pirmiausia jaučiu didžiulę pareigą bei atsakomybę Lietuvai. Tačiau aš matau ir visus, visų rasių žmones ir suvokiu save kaip Žemės gyventoją – vieną iš dešimties milijardų, o gal jau ir daugiau. Ir man skauda, jeigu kam nors ir svečioje šalyje skauda, jeigu uraganas sugriovė žmonių namus Amerikoje, cunamis nuskriaudė Filipinų ar Japonijos gyventojus, žemės drebėjimas pašiurpino italus ar turkus.

Daug Žemės brolių ir seserų, daug ir džiaugsmo dėl gražių kultūros ir mokslo laimėjimų, daug ir skausmo dėl nelaimių, nesantaikos ir beprasmių tarpusavio karų. Deja, mano širdis visko neaprėps, neapdainuos, neapverks. Liečiu tik mažą gabalėlį Žemės – Lietuvą, tik mažą dalelę visų brolių ir seserų – lietuvius. O ir Lietuvoje mano gyvenimas tik kaip mažas šapelis galingo pavasarinio Nemuno tėkmėje. Ir netgi nežinau – daug ar mažai taip jaučiančių, taip mąstančių. Tik jeigu atsiras, kam mano mintys artimos, o gyvenimas įdomus, visa širdimi juos priimu į savo poezijos pasaulėlį. Gal ne į tokį puošnų, kokio reikėtų, ir ne į tokį jaukų, kokio norėčiau, bet jis mano. Dievo duotas, saviems ir artimiems žmonėms padedant, mano rankomis ir protu sukurtas. Dėkingas visiems už jį. Aš laimingas.

Per nemažą gyvenimo tarpsnį sutikau tūkstančius žmonių. Jų kalbos, jų akys atsispindi ir manyje, mano mąstyme ir šiuose mano eilėraščiuose. Žinau, kad visiems, kam norėčiau bei reikėtų parašyti, dar neparašiau ir jau, matyt, nesuspėsiu. Gal ir nereikia. Tikiu, kad kaip per gyvenimą nešiau ir nešu didžiausią meilę žmonėms, geriems jų darbams, jų nuoširdumui, taip ir jie mena tai, ką rado manyje, mano kūryboje gražaus, gero, ir pamiršo, kai aš buvau pilkas, kai buvau neatidus jų žodžiams. Bent to dabar tikrai norėčiau.

Gyvenimas – neįminta paslaptis. Gal ir gerai, gal todėl jis toks įdomus ir jaudinantis. Gal todėl taip norisi, kad jis tęstųsi ir tęstųsi. Negalėsiu jo tęsti gyvu žodžiu, tikiu, kad nors kelias gražias akimirkas pratęs, atkurs šios eilės, perskaitytos, tartos pačių artimiausių ir brangiausių žmonių lūpomis.

(Pabaiga)