Tas paskutinis baras 2


Žinia, kad visų šiuolaikinių didvyrių įkvėpėjas, kai kurių nuomone, netgi tiesioginis protėvis niekada neegzistavo, būtų sukrėtusi mane labiau, bet prakeiktasis dūmų mišinys vis dėlto įslinko į mano plaučius ir man buvo stebėtinai linksma. Netgi kai Merlinas patvirtino, kad mes visi žuvę, aš tegalvojau apie skanius šokoladinius sausainius su šaunia grietinėlės porcija ir spalvotu saldainiu ant viršaus.... Švelnios, bet tvirtos rankos nutempė į dūmų gilumą. Dar nespėjus susivokti man į rankas kažkas įspraudė džino butelį. Dūmai retkarčiais prasisklaidydavo, kai man pasiūlydavo truktelti skanaus vaisinio dūmo ir kaljano burbuliavimas tapo gražiausiu garsu pasaulyje. Muzikalus balsas padrąsindavo truktelti iš butelio; aš kartais įžiūrėdavau  balso savininkę,  bet jos išvaizda vis meiliai keisdavosi ir aš tegalėjau spėlioti, ar rūkau tik su viena gražia būtybe. Bet tai buvo nesvarbu - aš patogiai ilsėjausi ant tokių minkštų pagalvių ir jeigu mes visi žuvę, čia mūsų rojus...

Staiga visi dūmai prapuolė lyg kas būtų pravėręs milžinišką gražų langą... Aš tingiai prilipdžiau vamzdelį prie lūpų, bet dūmas nenorėjo atkeliauti iki manęs. Pasitrinęs akis pastebėjau, kad dūmai kaljano stikle sustingo lyg kažkas būtų sustabdęs laiką... Mane apėmė negera nuojauta, kuri netruko pasitvirtinti: mano gražioji būtybė šypsojosi pilna burna aštrių žvėriškų dantų, o žavi iliuzija mirguliavo užleisdama vietą ragams ir tamsiam kailiui bei katiniškoms letenoms, kurios artėjo link manęs meiliam apkabinimui.  Merlino balsas įgavo dar negirdėto linksmumo:
- Tu manai, kad tau baisu? Įsivaizduok, kaip jaučiasi vargšai kvailiai ryte pramerkę akis ir pamatę ją. Reikia pripažinti, gražioji Violeta iškabindavo jiems akis ir sudraskydavo juos gana greitai. Tikrai geriau negu gyventi visą gyvenimą su tokia trauma.
- Kaip šitas padaras gali būti didvyre?
- Ji kažkada buvo šokėja abejotinos reputacijos klube, kol išprotėjęs klientas perpjovė jai gerklę nuo ausies iki ausies. Violeta sugebėjo grįžti iš nusidėjėlių kurortų jau gana pasikeitusi. Savo laiku ji padarė nemažai gero naikindama tuos, kurių vis tiek laukė būtent jau minėti kurortai.
- Po galais, aš gi ne nusidėjėlis - aš atvykau su gėrio misija!


Gražioji Violeta neaiškiai suurzgė ir nušlubčiojo link baro. Merlinas kažką užjaučiamai sušnibždėjo ir pripylė keistajai didvyrei bokalą sidabrinio skysčio. Aš trumpam užmerkiau akis ir nurijau didelį gurkšnį džino. Taip, netgi Pilkasis Skerdikas trumpam užsičiauptų pamatęs tokį grožį. Gėrio misija, kur gi ne... Geriau išgerkim už gerkim misiją, kol atvyks Skerdikas. Merlinas susmuko prie manęs ant pagalvių, bet kažkokiu stebuklingu būdu už baro bokalus stumdė tas pats Merlinas ar bent jau jo kopija. Aš atsidusau ir iš striukės kišenės ištraukiau porą auksinių roleksų:
- Viskas, ką turiu. Turėtų užtekti, kad džinas toliau tekėtų. Būk geras, atnešk naują pypkę. Gal vyšnių skonio? Be to, visada domėjausi opiumu - reiktų išbandyti, kol dar liko laiko.
- Vaiki, gal aš ir nebe galingiausias magas, bet aš tikrai - ne sumautas padavėjas! Tu - ne didvyris. Alkoholis ir narkotikai pribaigs tave greičiau nei Pilkasis Skerdikas. Tu gali grįžti namo ir gyventi normalų gyvenimą.
- Ne, jau geriau žūsiu su jais nei pripažinsiu Pilkojo Skerdiko pranašumą.

Merlinas nusikeikė ir išgaravo, bet bent jau paliko džino ir naują kaljaną su tokiu saldžiu vyšnių skonio tabaku. Nežinau, galbūt bare trūko vietos, bet prie manęs prisijungė mergina tamsią vakarinę suknelę suderinusi su vis dar kruvinu pilku vilko kailiu... Atmintyje sukosi surūdiję ratukai, bet niekaip negalėjau prikabinti garsaus vardo prie išvaizdos. Mergina prisidegė cigarilę ir linktelėjo:

- Taip, aš vilkiškoji Džesika. Manau, kad skaitei mano komiksus. Buvo laikai, kai aš buvau paties vampyrų, vilkolakių komiksų bangos viršūnėje.
- Tie klaikūs komiksai buvo piešiami pagal tavo nuotykius tolimame pasaulyje? Kiek kartų didelės korporacijos sugadino didvyriams gyvenimą nusipirkusios teisę leisti jų komiksus ir tikrąsias biografijas...
- Matai, pradžioje aš tebuvau prasimanymas, egzistuojantis ribotame išgalvotame pasaulyje ir plėšantis vampyrus ir vilkolakius į gabalus.
- Tik nesakyk, kad mes visi gyvename išgalvotame ir ribotame pasaulyje!
- Ne, trys fanatiški mano komiksų gerbėjai iškvietė mane į realų pasaulį.
- Jie norėjo kartu kovoti prieš blogį ir įgauti tavo galių per tavo vilkišką kraują?
- Jeigu tai būtų buvę viskas... Manęs jau laukė raudonai juoda vestuvinė suknelė, apsirūkęs šventikas ir vandens lova, galinti sutalpinti mus visus.

Aš jau norėjau surikti Merlinui keletą nemalonių žodelių, bet jis jau gulėjo ant pagalvių ir vilkiškoji Džesika glostė jo ilgus žilus plaukus. Merlino veide atsispindėjo vos valdomas įsiūtis ir liūdesys:
- Aš negaliu išviesti Bevardžio. Tie trys asilai, iškvietę Džesiką,  nieko nesuprato apie magiją - prisipiešė pentagramų ir simbolių iš serialų. Bet to užteko, nes viskas priklauso nuo tikėjimo. Kvailo įsitikinimo, kad tavo herojus privalo egzistuoti ir atvykti tau į pagalbą.
- Tada mums trūksta kelių gerbėjų ir pentagramos nupieštos rožiniu flomasteriu.
- Mums reikia originalios Bevardžio istorijos: „Sferų susiliejimas“ gerbėjų, o ne Ievos Milčiutės romano „Didvyris be vardo ir kitos miesto legendos“ pirkėjų. Matai, gerbėjai turi žinoti, kad veikėjas išgalvotas ir savo tikėjimu pririšti, įspausti jį į mūsų realybę.
- Aš galiu - atversiu vartus į praeitį, o tu sužvejok tinklą fanų...

Merlinas nusikeikė ir panardino savo barzdą į milžinišką alaus bokalą. Džesika sudrebėjo ir numetė cigarilę:
- Originali istorija yra siaubas be pabaigos ir savo laiku neturėjo nė vieno gerbėjo. Po kokių dvidešimties metų Ieva Milčiutė nupirko istoriją iš originalaus autoriaus.  Ieva Milčiutė parašė intriguojantį romaną, panaudodama tik pagrindinius veikėjus ir manipuliuodama skaitytojus tikėti, kad Bevardis iš tikrųjų egzistuoja. Ir viskas, ką ji aprašė, yra 2012-ųjų vizija.
- O po tikrųjų 2012-ųjų ėmė atsirasti tikrieji didvyriai - tad tiesa ir fikcija susimaišė.
  Aš niūriai žvelgiau į jau pustuštį džino butelį, kai smegenis perskrodė ryški idėja. Kaip išmintingasis Merlinas, gąsdinęs seniausias jėgas, pražiūrėjo tokį paprastą dalyką:
- Jeigu kas ir tiki savais veikėjais iki mirties - tai pats autorius. Jo tikėjimas turi būti stipresnis nei fanų. Jam veikėjai - lyg nuosavi nuostabūs vaikai ir dievybės vienu metu!

Merlinas nusišypsojo ir klaikūs išpuvę dantys tikrai sugadino jo išmintingo žilo burtininko įvaizdį. Džesika niūriai nusišypsojo ir aš galėjau prisiekti, kad negeri dalykai ištiko autorių, atsakingą už Vilkiškos Džesikos komiksus... Merlinas vėl paslėpė savo klaikius dantis ir sušuko:
- Gerai, alkoholikai, narkomanai ir gal netgi keli likę didvyriai. Viltis vis dar egzistuoja! O tu, vaiki, netgi nusipelnei vardo. Taigi prisistatyk!
- Aš labai tolimas Ievos Milčiutės giminaitis Rolandas Milčius. Mano tėvas buvo Piktasis Barbaras Milčius, praradęs savo galias bare „Po kalaviju“.