Rytais Ji gerdavo kavą
kartkartėm šuniui galvą paglostydama
kaskart po to pasižiūrėdavo pro langą
už kurio buvo matyti tiek daug kitų namų
kad Ją akimirksniui apimdavo nerimas
toks didelis ir klaikus
jog kitą akimirksnį Ji jau staipydavosi priešais veidrodį
savęs nė nepastebėdama, anaiptol
tačiau malonaus džiugesio paglostyta
vakarais gerdavo arbatą
su medumi ir cinamonu
valgydavo šokoladą
ir iškart po viso to atsistodavo
kad galėtų prieiti prie lango
nors už jo verdavosi tokia pat gausybė namų
tad ją ir vėl nerimas pagaudavo
klaikus ir didelis lyg tie namai
bet tik akimirksniui
nes po minutės gulasi į lovą jau
šiurkščiai nusimetusi nuogumą dengusius lapus
miegodavo Ji taip kasnakt
nelygiai
kartkartėm keistai sukriokdama
visai nebūdavo aišku
kas tuomet daros ir kodėl gi naktis Jai padėti negali
bet šis tas atsitikdavo kiekvieną tokią naktį
kada ūmai tas neramus kambarys nušvisdavo
ir pasipildavo miriadai slankiojančių liepsnelių
lakstančių iš vienos pusės į kitą
atsimušančių į sieną ir
krentančių ant grindų
bet išsyk pasikeliančių
o Jinai miegodavo šiurkščiai kvėpuodama
ir labai keista
tačiau nejausdavo
kad kasnakt atsiduoda žaltvykslėms.