tai lyg trumpas atokvėpis prieš šuolį į amžiną tamsą
mediniam veide ryškios lūpos pamiršusios kalbą
tai būtis kyburiuojanti tarp mėnulžuvės žvynų
lyg Alefas kuriame susilieja visos dabartys iš skirtingų erdvių
Neįmanomybę supuojanti jūra
ir keista gitara plečianti tylą garse nepaliaujamai

---

Štai tada laikas palieka laikrodžius ir apsigyvena Dali pavaiksluose į tikrovę paleidęs sapnus
Štai tada mes tu ir aš slepiamės šypsenoj Mona Lizos kad atgimtumėm iš naujo kartu

---

tai trumpa begalybė
sakuros žiedlapiams verpstėmis
byrant į sielą