Viskas telpa į saują raukšlėtą.
Praeities atspindžiai ir netikras rytojus.
Patikėt negali — išbarstei
Netgi tai, ką per vargą sukrovei.
Sudėliok nors dabar į dienas ne žodžius —
Kiekvienam, ką myli, po krislelį širdies,
Po lašelį vilties, jei dar liko,
Nuoširdumo, kuriuo taip giries.
Dėl savęs nepalik, kur bedėsi?
Visas kelias ir taip pribarstytas pelų.
Nusišluostyk akis, gal suspėsi
Rankos mostu palaimint keliones savų.
Neatleis? Per vėlai? Pasiteisint galėsi
Nors po tiek, ką šiandieną turiu.