Mano nuomone, kiekvienas tam tikrą akimirką  norėjo būti nenugalimu didvyriu, kovojančiu už pačius geriausius tikslus ir įsitikinimus. Dauguma greitai pamiršo norą tapti ypatingu. Bet visada atsirasdavo keletas išimčių: žmonių, kurie peržengė visus apribojimus - realybė keisdavosi pagal jų įgeidžius. Politikai, kriminalinio pasaulio autoritetai ir šešėliuose tūnantys košmarai būdavo sutrypiami į dulkes. Didvyrių kalavijai niekada neatšipdavo, pistoletai niekada nepritrūkdavo šovinių ir jokie žemiški ar nežemiški ginklai negalėdavo pramušti jų šarvų. Galbūt vien todėl, kad jie tikėjo savo nepažeidžiamumu. Galbūt todėl, kad žmonija norėjo tikėti savo geriausias ir keisčiausiais didvyriais. Didvyriai keliaudavo iš pasaulio naikindami monstrus, demonus ir dievus, primindami, kad verta tikėti tik savim, o visa mistiška velniava - tik mūsų baimės ir pasenę žmonijos žaislai. Vėliau buvo spėliojama, kad Kūrėjas, pasakęs „tebūnie šviesa “, rimtai supyko. Kitų nuomone, pasipiktino Kūrėjo senas priešas, per didvyrius prarandantis nemažai savo įtakos. Fizikų nuomone, pati Visata nusprendė atsikratyti dėsnius laužančių nelogiškų individų...

Kaip ten bebūtų, vieną šiltą vasaros naktį į barą „Po kalaviju“ įžengė vyras pilku kostiumu ir užsisakė stiklinę mineralinio vandens. Barmenas dar spėjo nusikeikti ir subyrėjo į dulkes. Magija laikiusi jį gyvą ilgiau nei žmonės drįso spėlioti išgaravo lyg dūmas. Šimtas tuo metu garsiajame bare girtuokliavusių didvyrių ne juokais supyko. Pirmoji, kaip visada, savo ataką pradėjo gyvsidabrinė Diana, suvariusi savo elfiškus durklus pilkajam blaivybės šalininkui į nugarą. Ji nemėgo senojo barmeno, bet nekentė blaivybės ir mineralinio, o dar labiau pilkų kostiumų... Pilkasis vyriškis šyptelėjo ir tarė:
- Joks žmogus negali judėti taip greitai. Iš kur atsirado tie elfiški durklai, jeigu šiame pasaulyje nėra elfų? Gyvsidabris yra nuodinga medžiaga - gerdamas gyvsidabrį iš termometrų, greitesnis netapsi.

Baro lankytojai kikeno, kol vargšė Diana nugriuvo negyva ir jos durklai prapuolė, pripažindami loginę klaidą savo egzistencijoje. Ach, jeigu jie būtų nusprendę bėgti... Deja, į kovą su šiuo keistu logiku stojo Egzistencinis Filosofas: jis pasižymėjo galia rasti paaiškinimą, kodėl jo priešai greičiausia neegzistavo ir Visata tebuvo jo asmeninis sapnas. Deja, Pilkasis Skerdikas privertė jį prisiminti tiesą ir per porą minučių garsusis filosofų karalius pavirto tik dar vienu sužlugusiu studentu, išmestu iš universiteto už girtuokliavimą. Net ir visko matę didvyriai pasišlykštėjo tokiu žiaurumu. Baras prisipildė magijos, prakeiksmų, kulkų, lazerinių ginklų spindulių... Niekas negalėjo sužeisti Pilkojo Skerdiko. Jis tiesiog ramiai aiškino, kad lazeriniai ginklai dar nėra išrasti, kulkos apkabose jau seniai baigėsi, prakeiksmai turi būti surimuoti kitaip. O pabaigai visus pribaigė tvirtinimas, kad technologija ir magija neturėtų egzistuoti tame pačiame pasaulyje. Štai taip šimtas didvyrių buvo nuginkluoti, o ramus ir mandagus vyras ramiai dėstė, kodėl kiekvienas didvyris negali egzistuoti. Dauguma tiesiog išnyko, kitų laukė niūresnis likimas atvirsti į normalius žmonės. Kai kurie nusižudė,  kiti vis dar glaudžiasi baro griuvėsiuose ir bando tikėti, kad visas šis siaubas tėra dar vienas jų didvyriškumo išbandymas. Aš dažnai lankydavau šiuos vargšus: dalinau maistą, mediciną ir klausydavausi jų senų istorijų. Galbūt todėl, kad visi jų draugai, gerbėjai ir kiti prisitaikėliai juos apleido. Aš vis dar tikiu, kad Pilkasis Skerdikas gali būti sustabdytas. Jis keliavo per barus lyg maras naikindamas šviesą ir tą naivų tikėjimą kažkuo geresniu nei paprastas žmogus. Pilkasis Skerdikas įsilaužė į didvyrių tvirtoves ir sunaikino maldaujančius pasigailėjimo.

Bet vis dar sklando gandai, kad mažoje kišeninėje erdvėje liko vienas nepaliestas baras, kur glaudžiasi keli išlikę didvyriai, laiku atpažinę pavojų. Mano misija surasti šį paskutinį uostą. Aš nežinau, ar dar yra vilties kažką pakeisti, bet aš privalau tuo tikėti... Kitaip kam gi į mano rankas pateko prietaisas, leidžiantis keliauti tarp pasaulių, dimensijų ir netgi alternatyvių laiko linijų? Tobulasis visko raktas vedė mane klystkeliais per vis keistesnius pasaulius ir erdves. Kiekvieną naktį aš košmaruose regėdavau pilkąjį kostiumą ir tokį vidutinišką bereikšmį siaubo veidą...

Aš karčiai nusijuokiau, žvelgdamas į žalsvą dangų, raudoną mėnulį ir nedidelį pastatą, besimaudantį jo šviesoje. Apsilupusi iškaba skelbė „Paskutinė stotelė“: jokių pretenzijų į ginklus, kovas ar lavos ežerus.  Priėjęs arčiau pamačiau seną gerą „įėję praraskit viltį“, pakeverzotą smulkesniu šriftu - kažkas bent jau išlaikė krislelį humoro. Atsidusęs pabeldžiau į duris, tikėdamasis sirenų kamuolinių žaibų ir paklaikusios apsaugos. Deja, nesulaukiau jokios reakcijos - durys pasidavė po kelių stumtelėjimų. Kištelėjęs galvą į vidų pamaniau, kad patekau į rūką. Kvapas išdavė, kad visa patalpa paskendusi dūmuose. Bandydamas kvėpuoti per burną nubėgau į priekį ir susmukau prie plieninio paviršiaus, kuris čia tarnavo kaip baras. Už jo stovėjo paniuręs senis burtininko apsiaustu ir spjaudė į viskio butelį. Atsargiai pasiteiravau:
- Jūs gi ne didvyris? Burtininkai vis dar toleruojami. Kodėl jūs čia?
- Todėl, kad baigiasi L, po biesais.  Mane nužudė, aš prisikėliau... Velniop, tiesiog niekas nebenori manimi tikėti. Faktas, kad tu nei burtininkas, nei didvyris - ir tau teks mokėti už gėrimus.
- Aš atvykau ne gerti, o suburti išlikusius didvyrius. Jūs buvote garsus?
- Šlovė greit apleidžia, vaiki. Aš buvau Merlinas, bet dabar aš tiesiog girtuoklių ir narkomanų globėjas... Čia jau seniai nebėra nei didvyrių, nei Merlino- vienintelio Šėtono ir Mabos sūnaus, kuris pasirinko šviesą. Mūsų era baigėsi ir Pilkasis Skerdikas - tik karti piliulė, atsisakantiems tą suvokti.
- O kaip gi gandai, kad Bevardis gali sunaikinti Pilkąjį Skerdiką?
- Bevardis - tik fikcija, konceptas, idėja. Jis tik išgalvotas personažas tuščioje istorijoje....
- Kas gi belieka?
- Nieko. Mes visi jau seniai žuvę...