(Tęsinys)

Jausmų ir minčių pynė

Žmogaus esmę, ryšį tarp jo fizinės prigimties ir sielos atskleidžia jausmai ir mintys. Suprantu, kad rasis, kas bandys viską paprasčiau aiškinti, teigti, jog žmogaus kūnas negali nei džiaugtis, nei liūdėti, o ir skausmas – tai signalas, kuris nesunkiai gali būti atjungtas ir vėl prijungtas. Tik žinau, kad skaudėti gali ir be fizinio skausmo, be tiesioginio jo pojūčio. Kaip ir šviesios mintys gali sukelti džiaugsmą, energijos pliūpsnius, o liūdnosios – bendrą sunkumą, apatiją, netgi kūno skausmus. Visa tai dar labiau persipina poezijoje, kai jausmai ir mintys išsilieja žodžių skambesiu ir tik tam tikra tvarka nusėda popieriuje, paliečia kitų jausmus. Gerai, labai gerai, jeigu pavyksta kartu su mintimis, jų žodine išraiška perteikti tuos pačius jausmus. Tokia poezija yra įtaigi, tikra, gera.

Niekuo kitu, tik mintimis ir jausmais labiausiai atskleidžiame savo vidinį pasaulį, išgyvenimus, vertinimus, netgi troškimus. Juk kalbėdami apie tai, kas mus jaudina, pasakome, ko norime, ko bijome arba su kuo nesutinkame. Pasaulį galime matyti, girdėti, užuosti visomis mums suteiktomis juslėmis, bet dar galime suprasti, jausti ir kažkuo daugiau, ką sunku įvardyti. Dažnai tai vadiname nuojauta, patirtimi, proto ir minčių gebėjimu matyti, suprasti, apibendrinti ir pateikti kaip buvusią ar būsimą įžvalgą. Skaitydamas išjaustus, tarsi iš širdies iškeltus kūrinius, daugybę tokių įžvalgų randu. Rašyta prieš dešimtmečius, šimtmečius, o mintys susišaukia su dabartimi. Vienas iš kūrėjų tikslų, netgi užduočių tikriausiai ir yra palikti kuo daugiau įžvalgų kitiems. Istorija mums pateikia faktus, kurie leidžia nuspėti tolesnę įvykių eigą. Kūrėjų įžvalgos taip pat parodo tam tikrus kelius. Tik taip retai jais patikime, o ir norime patikėti. Vis ieškome savų, greitesnių, paprastesnių.

Taigi išlieję savo jausmų ir minčių pynę į vieną ar kitą kūrinį, paliekame ne tik jų momentinę fotografiją, bet ir įžvalgą, nueitą arba būsimą takelį kitiems. Žinoma, greičiausiai jame mes patys save atrandame, bet nereikia abejoti, kad kažką ras ir kiti. O priimti ar nepriimti, pateisinti ar smerkti – jų teisė. Kaip ir teisė rinktis – patikėti tavo jausmais, tavo mintimis, tavo įžvalga ar ją atmesti. Tik kūrėjų užduotis yra rašyti tikrais jausmais, tikromis mintimis. Jeigu ir abejoji, kad tau gali nepavykti, tai neturėtų gąsdinti, nes svarbiausia – bandyti, pirmiausia išgirsti ir atsiliepti į savo širdies, savo sielos šauksmą. O jeigu tą šauksmą išgirs ir kiti, tada neabejok – buvai, esi ir būsi laimingas. Nesvarbu, kur – dar čia, o gal jau anapus...

(Bus daugiau)