Kiekvieną rudenį visai sulapkritėju,
Slenku toks iškamša būties su dūmais.
Vingiuoja dangūs, o gal silpsta akys.
Šešėliais stingstu, murmu murmeles,
matau balsus, o veidus išgirstu
tik skęsdamas prašvitusioj nakty prie mylimųjų guolio.
Ne kas, sakau, nukvakęs paroksizmas, bet vizijas užtat kokias lunatikuoju:
Susodinu savus numirėlius prie savo stalo
(nesistebėkit banalybe, daug literatų taip jau darė),
Iš mandagumo klausiu, kaip jums, Jonai, sekas,
Ar valtininkas buvo mandagus, ar jūs toks visad nerangus, nepasilikot upėj?
O Jūs, tetute, pasakojot Petrui „Proceso“ alegoriją apie dievybės sargą?
Nors žinot, man tai nelabai svarbu, greičiau skubu, kaslapkritinį prašymą išdėstyt.
Matot, kiekvienų metų pliką mėnesį aš vis labiau  grimztu į nebuvimą,
Išdyla kontūrai, neišmanau asmeniškojo mito, net pamirštu, koks kadaise nubudau.
Papasakok, močiute, kaip žaidėm stiklo šukių Partiją,
dėliojom vitražus aikštės kampe, kur vaikeliai su sviediniu bėgiojo.
Papasakok, Jonuk, kaip įkritau upelin, kaip pakinkydavom tave su rogėm nelygiam
Mezaliansui, papasakok, tetule, kaip pasiklydau nuosavam miške su pintinėle musmirių...
Papasakokit, kas aš ir kaip būsiu, kai baigsis pokeris, ir teks kažką prarast.
Ir va po mėnesio istorijų – ramu, galiu ir vėl pusėtinai pabūt bent iki kito lapkričio...
Ai, tiesa, dar (iš mandagumo) klausiau, kaip jiems dabar atrodom iš šalies.
Tai va, taip pat iš mandagumo, jums pateikiu tokį makabrišką vaizdelį:
- Jie neša akmenis, sukeistinti Sizifai, ratu – atgal į priekį –  
Ir šypsos žydai amžini, naktigoniečiai be tėvynės,
Aštrus mėnulio pjautuvas išsunkia odą, tačiau jie eina sunkiai, vangiai,
Nenutuokia nė viens, kad gali be kaltės jį nusimest...