Liepai baigiantis skeldėja lieptai,
perdžiūvę nuo saulės karštų bučinių,
nuo pavargusių kojų slinkimo
link vandenio, link vilties.

Liepai baigiantis styro ražienos,
tarsi pėdsakai buvusio džiaugsmo,
gyvybės, augimo malonės,
tarsi laiko spiralės uždarytos
pjūties.

Liepai baigiantis gėlės mažiau
besišypso ir naktis iš dangaus
atidžiau ima žvelgti į žemę,
atmerkus skaisčiąsias akis
nebūties.

Liepai baigiantis smuikai žiogų
išsiderina ir orkestro grojimą
pakeičia tik nyki kakofonija. Uodžia
rudenį uogos ir nukaista žandai jų.
Girdis paukščių dejonės, jiems
jau maudžia sparnus, prisiminus
kad laukia kelionės.