Matau, kad žiauriai prisidirbau – po paskutiniojo įrašo manimi nė vienas nebetiki. O jei netiki, tai niekas ir nebeskaitys, ką rašau. Taip aš galvoju. O gal ne? Brolių Grimų pasakas juk skaito, nors nemanau, kad kažkas iki šiol tiki kalbančiais vilkais, gitarom grojančiais katinais ir užburtom varlėm.
     Bet galbūt mano misija šiame pasaulyje yra kalbėti teisybę? Kiti meluoja per akis ir susilaukia didžiausio populiarumo, net spektaklius ir televizijos šou kuria. O jei tik aš pati pabandau kažką sufantazuoti, tuojau pat pasipila: ne ne, negali būti, meluoji!
     Na gerai, meluoju – ir ką – ar jūs man pinigus mokate?
     Be to, juk yra ir tokių, kuriems moka net už tai, kad jie meluoja. Šou laidų vedėjų ar politikų net nebeminėsiu – su jais ir taip viskas aišku. Bet yra dar tokios dvi profesijos: juristai ir medikai. Aha. Negi jos dvi turi kažką bendra? – suabejosite. Ir būsite dvigubai neteisūs. Vienintelis šių dviejų profesijų tikslas – kuo paprasčiau ir kuo tvarkingiau nuvaryti mus visus į kapus, pasiimant sau kuo didesnę dalį pelno. Tiesa, dar patikslinsiu, kad čia kalbu apie absoliučiai visus teisininkus bei gydytojus, išskyrus tą vienintelį gydytoją ir vieną advokatą iš savo romanų – jie be abejo kitokie – užmuškit mane, kad norit, bet tuo iki galo tikiu (jei ketinate išsamiau diskutuoti, pirmiausia privalote apie tai paskaityti). Na, o visi kiti yra tik gyvenimo aktoriai.
     Va, šiandien buvau viename iš tokių spektaklių. Klausiausi advokato kalbos, žinojau, kad jis meluoja, ir vis tiek mėgavausi. Viskas yra vaidyba, tačiau tikiu, kad jis savo laimės. Imu tai suvokti (nors nereiškia, kad pritariu). „Prokuroras neįtikino, nes kalbėjo per greitai“, – paaiškino teisėjas. Įdomu, ar ne? Tai kaip čia dabar viskas yra – kas mus gali įtikinti: teisybė ar kalbėjimo tempas? Po to dar tembrą įvertins... Galgi ir šukuoseną – kuri labiau įtikina: tiesūs plaukai ar garbanos. Ach, naivumas man liejasi per kraštus... O cinizmas – kitiems...
     Gydytojas man sakė: jei čiupinėsi tą gumbą, jis tik didės, o neliečiamas savaime išnyks. (Įdomu, ar žvaigždės irgi nyksta priklausomai nuo to, ar jas kas stebi, ar ne?) Ir, tarytum to dar būtų negana, pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg nežinotų, kad gydytojus dievinu. Taip taip, dabar jis žino, kad tą gumbą tikrai čiupinėsiu ir vaikščiosiu pas jį sužinoti, kada mirsiu – juk taip miela mirti ant savo gydytojo rankų...
     Medikai turi daugybę istorijų. Ir man patinka jų klausytis. Va, praeitą kartą gydytojas papasakojo apie moteriškę, kuriai gerklėje išdygo didžiulis auglys. Vargšelė, vaikštinėjo tirtis, bet niekas nepaaiškėjo, gydytojas pavargo, todėl susirado reples ir pranešė pacientei, kad tą daiktą galima išrauti. Ir... Nuo to karto ji tiesiog dingo. Tik po kelių metų senutę jis netyčia sutiko prekybos centre – visą švytinčią ir laimingą: „Net neįsivaizduojat, gydytojau, kaip tai padėjo, jau tą patį vakarą pasveikau!“
     Ach taip, žinau, kad ir aš pasveikčiau, jei tik sirgčiau nors viena žmoniška liga. Bet tokiom aš nesergu. Net mūsų vaikai neserga. Net jei visas vaikų darželis užsikrečia Roto virusu, mes esam sveiki, ir net tada, kai visi utėles nešiojasi, mes jų neturime. Sako, kad utėlėmis užsikrėsti reikia artimo kontakto, tiksliau, priešingai – jei nori neužsikrėsti, saugokis artimo ryšio, dėl Roto – taipogi. Išvada tik viena – mes neturime artimų ryšių. Ar tai mūsų nelaimė? Nieko, nesisielokite ir mums savo utėlių nesiūlykite – juk mes galime turėti krokodilų.
     Ryt jau palieku savo liūdną vienutę, išvažiuoju namo. Žiūrėsiu, kokių krokodilų ar begemotų ten prisiveisė – ką gali žinoti...