Dovana
Nežinia dėl ko, tiesiog ėmiau ir užsimaniau savo tėvų kieme pasodinti dar kelis medelius!
Tad jau kitą saulėtą savaitgalį turguj nusipirkau porą kriaušių ir vieną obelį, pasiėmiau didelį kastuvą ir nuėjau sodinti. Kaip tai daryti, tiesą pasakius, paskutinįkart mačiau vaikystėje, todėl šiek tiek bijojau, bet kaip sakoma: kas nerizikuoja, negeria šampano!
Gan sėkmingai į žemę įkasiau pirmą, antrą, trečią, tada ir ketvirtą medelį, o kai pradėjau sodinti paskutinį, iškastose žemėse kažkas sužibėjo... Pasilenkiau ir paėmiau į rankas tą daiktą. Tai buvo mažas žiedelis. Susidomėjusi nuploviau nuo jo visą purvą, tiesa, liko kelios įsisenėjusios dėmelės, bet tai netrukdė įžvelgti jo auksinių raštų. Ir tada aš prisiminiau — juk tai kadaise kaži kur prapuolęs mamos mylimas žiedelis! Su pagarba pasimatavau jį. Ant kairės rankos smiliaus jis tiko kaip nulietas. Patenkinta ištiesiau ranką priešais save, mamos dovana sužėrėjo saulėje, o aš nusišypsojau — visgi egzistuoja kažkas daugiau nei atsitiktinumai ar sutapimai.