Žemės ir laiko spalvos (1)

Lietuvai ir lietuviškam žodžiui

Kiek žmonių bežvelgtų į tą patį peizažą, kiekvienas jame ras vis kitas spalvas, kitas detales. Patirti jausmai, pastebėti atspalviai kiekvienam vis bus kiti. Daug, labai daug patys iškiliausi, patys talentingiausi kūrėjai savo darbus skyrė Lietuvai. Rodosi, nei gražiau, nei prasmingiau, nei jautriau  jau daugiau niekam niekados nepasakyti. Tik ir vėl, kaip kiekvienas paukštis čiulba savaip, taip ir kiekvieno širdis Lietuvai, savo Tėvynei, savo Motinai kalba savaip, net ir į tuos pačius žodžius įdeda į kitą mintį, išgyvenimą ir meilę. Gal net tai ir yra svarbiausia – kiekvienam turėti savo, tarsi kitų dar neišgyventą meilę Lietuvai. Juk Lietuvos sąvoka apima tiek daug. Tai ne vien mūsų žemės, buvusios ir esamos, ne vien didingi ir skaudūs istorijos puslapiai, ne vien užmigę didvyriai, bočiai, tėvai, seserys ir broliai. Lietuva apima dar daugiau, netgi ne vien tai, kas joje buvo ar yra, bet ir kas bus ateityje. Juk ir eitynėse, mitinguose, kai skanduoja šį vienintelį žodį LIETUVA, rodosi, kad ne žodį skanduoja, bet pačią stipriausią, pačią skambiausią dainą dainuoja. Tiek daug didingumo ir stiprybės lietuviui telpa jame.

Suprantu, kad viskas keitėsi ir keisis. Bus iškirstos senos girios, bet užaugs naujos. Sugrius seni pastatai, netgi miestai, bet iškils nauji. Išeis mūsų kartos žmonės, bet ateis kiti, kurių širdyse gal subujos dar šviesesnė, dar karštesnė meilė Lietuvai. Tik labai norėtųsi, kad ir juos tvirčiau už viską vieną su kitais, su išėjusiais, esamais ir ateinančias jungtų ta pati grandis, stipresnė už plieną, brangesnė už auksą – lietuvių kalba, lietuvių tautos karališkasis vainikas.

Jeigu šventame ąžuolyne atsirastų koks svetimas žvėris, gal nebūtų taip baisu, negu kaip į lietuvišką raidyną įsiskverbtų mums svetimos raidės ir taip ilgai puoselėta, gryninta lietuvių kalba būtų užteršta svetimybėmis, leidžiančiomis kalbėti, kad lietuviai tai gal visai ir ne lietuviai šiose žemėse, o tik prašalaičiai, kažkokia tautų ir kultūrų „mišrainė“. Kiek didžiųjų žmonių mums kalbėjo ir kalbėjo, paliko istoriniuose raštuose pačių karščiausių žodžių apie kalbos savo reikšmę tautai, jos gyvybingumui. Po bet kokios okupacijos, ilgų prievartos metų bet kuri tauta ir valstybė ras galių atgimti, atsikurti, jeigu jos žmonės bus išsaugoję kalbą, savo istorinę atmintį, išlaikę kasdienybės ir šventinių dienų, žmogaus virsmo tradicijas. Juk ne taip svetimųjų ginklai baisūs, kai jų nuoseklus skverbimasis, ardant vientisą valstybinę kalbą, vis dažniau ir daugiau brukant savąją, tam naudojant ne tik savąsias tautines mažumas, bet kartais  net ir politinį bei ekonominį   šantažą.

Gal todėl savas, lietuviškas žodis, jo išsaugojimas, taip dažnai  ir jautriai pabeldžia į mūsų širdis – tik neapsnūskite, tik sergėkite!    

(Bus daugiau)
skroblas