Beprotybės link
Ašarotomis akimis aš stovėjau priešais savo pelenais virtusį namą ir žvelgiau į jo juodą tuštumą. Vos papūtus vėjeliui, nuo namo griuvėsių atslinkdavo degėsių kvapas ir mažyčiai pelenų lašeliai. Jie pynėsi man į plaukus, bet koks skirtumas! Iš nevilties aš nežinojau kur dėtis, ką daryti... Buvau visiškai viena. Visiškai. Ir vis klausiau savęs: ką aš vakar padariau? Kodėl? Už ką? O kodėl po to pabėgau?
Į galvą piršosi viena mintis, bet aš bijojau ją priimti... Ar man viskas gerai? Dieve, norėjau nusišauti!
Nežinia, kiek laiko taip prastovėjau, bet kažkas jau spėjo mane pamatyti — staiga šalia sustojo juoda mašina, iš jos išlipo vyras ir įsodino mane vidun, o pats atsisėdo už vairo. Beje, šalia jo dar sėdėjo moteris, ir aš pastebėjau, jog ji rimtu žvilgsniu mane stebi žiūrėdama į priekinį mašinos veidrodėlį. Aš nusišypsojau, o ji nuleido akis žemyn. Tada kažką sumurmėjo vairuotojui, o aš atsidusau ir užsimerkiau.