(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas (ne)meluojant
Ta nelemta kelionė: autobusu iki oro uosto, registracija, bagažo pridavimas, saugumo kontrolė, skrydis, nusileidimas, taksi – tikėjausi, kad pasiekusi viešbutį jau nusiraminsiu. Bet sėdžiu dabar savo vienutėje ir vis neapleidžia nerimas. Atsisukusi spoksau į autobusus už lango – mat gyvenu virš stoties, todėl atrodo, kad kelionė dar nesibaigė. Bloga nuojauta... Et, kas ta bloga nuojauta? Einu per kambarį ir skaičiuoju žingsnius: dešimt, vienuolika, dvylika, (trylika...), keturiolika... Ne, kam apsimetinėti dėl to trylikto – juk nesu prietaringa. Užvakar po vienu savo įrašu radau komentarą: „Taip nebuvo, išsigalvojai.“ Gal ir išsigalvojau! O ar aš nors kartą krauju antspaudavau, kad tiesą rašau? „Kokia tu atvira ir nuoširdi“, – parašė kita skaitytoja. Tikrai? Juk dažniausiai meluoju. Dabar – irgi.
Gyvenime mes prikuriame labai daug sąrašų: keverzojame ant lapelių, kai bijome pamiršti, ko einame į parduotuvę, susirašome, ką per savaitę teks nuveikti, moterys žymisi kalendoriukuose, kada joms buvo mėnesinės, vaikai prieš Kalėdas skrebena norimų dovanų sąrašus, dar linksniuojame, kokias pasaulio šalis esame išmaišę, skaitytas knygas ir jų autorius... kas dar?... dar yra tokių, kurie žymisi buvusius meilužius, ir tokių, kurie susirašo savo vaikų vardus. Aš pati irgi turiu keletą sąrašėlių – vieni užrašų knygutėse, kalendoriuose, kiti ant lapelių, o keli galvoje. Iš tikrųjų, būtent tuos, kurie svarbiausi, laikau galvoje. Prieš kelias dienas teko papildyti vieną iš jų – įsimintiniausi mano kelionių nuotykiai. Ir nemanykite, jog tai akimirkos, kai laimingai pasiekiau Italiją, įžengiau į Vatikano aikštę ar išvydau Sacharos platybę. Visai ne. Teisybė yra ta,kad šiame brangiame sąraše nėra nė vieno laimingo nuotykio. Ir vis dėlto smagiai juokiuosi visus juos prisiminusi: kaip kvailai mus išdūrė vagys Romoje ir likome svetimoje šalyje be tą vakarą mums pačių reikalingiausių daiktų (miesto plano, peilio duonai raikyti ir vakarienės); kitas nuotykis, kai namuose pamiršę vaikų pasus bandėme išvykti keltu į Švediją; o kartą po atostogų užsienyje lyg vagys vaikštinėjome aplink savo automobilį, nes raktelius buvome palikę ten, iš kur ką tik grįžome – tai ryškiausiai atmintin įsirėžusios akimirkos. Du kartus lankėmės Venecijoje: pirmąjį kartą negalėjome išlįsti iš stoties, nes pliaupė pragariška liūtis – tas vaizdas niekaip nedyla man iš atminties, tuo tarpu antrojo atvykimo, kai viskas ėjosi sklandžiai, beveik nepamenu. Laimingos dienos tiesiog ištirpsta, susilieja į minkštą rūko debesį, kuriam priklijuojam etiketę – „malonūs prisiminimai“, o tai, kas skaudžiai pakerta kojas, išlieka tarsi ryškūs ekspresionistiniai paveikslai, kaip E. Munch’o „Klyksmas“ ar E. Nolde’s „Autoportretas“.
Taigi, sekmadienį papildžiau savo spalvingą sąrašėlį dar viena eilute. Vėl pasirodė, kad po kojom išsižioja praraja, kai suvokiau, kad esu nusipirkusi lėktuvo bilietą priešinga kryptimi nei ruošiausi keliauti. Tą sekundę viduje sukirbėjo mintis, kuri jau ne kartą yra mane aplankiusi – savo mobilaus telefono ir interneto pagalba tariamės galintys aprėpti vos ne visą pasaulį, o vis dėlto esame visiškai bejėgiai. Kartais pakanka spragtelėti vieną klaidingą mygtuką (būtent tai man nutiko) ir pasaulis staiga sudūžta. Puoliau prie telefono ir kompo – juk žinau, kad pastarieji gali išspręsti visas problemas, deja, teko skaudžiai įsitikinti, jog stovimų vietų lėktuvuose nebūna, o su atgaliniu bilietu į priekį nenuskrisi. Tačiau man pasisekė – gavau nemokamą viešbučio kambarį – prie namų mane grįžtančią džiaugsmingai pasitiko vyras, su komentaru „Greitai savaitėlė prabėgo!“ (ach... visai nejuokinga!..). Gavau vyno, masažą ir ne tik... Ir vis dėlto piktai bambėjau, kad toks reisas man buvo velniškai nuostolingas.
Kai atostogauju kartu su savo sesers šeima, būnu nuolat apšnekama, neva esu netaupi ir švaistau pinigus (na, išsirenku per brangų vyną arba apsipirkinėju parduotuvėje, kuri artimesnė, nors gal ir brangesnė...). Ir paprastai net nenumanau, kaip jai atsikirsti. Bet va, mieloji mano sesyte, kad ir kaip patogu tą bilietą buvo nusipirkti internetu, nėra smagu mokėti už kelionę, į kurią taip ir nepasisekė neišvykti. Vis dar negaliu tos nuoskaudos nuryti.
Džiaugiuosi tik vienu – kad pati viską dariau, pati pirkau, pati klydau, pati mokėjau, todėl bent jau nereikia danties griežti ant kito.
Geriau jau save kaltinti – sakau jums – taip man geriau. Tačiau nepamirškit, ką pripažinau pradžioje: man be galo patinka meluoti.