Išnešioki jausmus ir išlieki į stingdančią tylą,
Kaip ištvinusi upė paliečia nubrėžtus krantus.
Kyla rūkas šilkinis ir tirpsta, apglėbdamas dyla
Ir uždengia mintis, kad tavęs jau daugiau nebebus.

Rudens rytas jau brėkšta ir žvaigždės vėl nugula žolę,
Dar žalia ji, nors lapkritis nuogas klebena vartus.
Ir žingsniais bespalviais slenka sutemos, laukdamos kolei
Šlapia saulė paskleis savo spindulius žemei nuogus.

Liūdnas paukštis džiovins drėgnas plunksnas ir maudžiantis rytas
Sielą slėgs, išbujos įkyri vėl apnikus tamsa.
Kaip blogai, kad gyvenimas duotas tik vienas ir šitas
Skaudžiai duria ir veda į ten, kur tavęs nebėra.

Vėl piešiu rudeninį, tuštėjantį nerimo dangų,
Laukiu, kolei rytinė paukštelio giesmė praskambės.
Mintimis teka sutemos, brėžiančios kelią nerangų,
Virpa medžiai nuogi, išsiilgę gyvybės prasmės.