Vienišumas
Apsiniaukia dangus kaip supykęs pilietis
Kai lietus aplieja jo vienišą langą.
Atšoka nuo stiklo žaibo angį palietęs
Ir iš juodo pavydo naktį apanka.
Vėl dangus bombarduoja miegantį miestą –
Daužyti ir mušti rytą jis mėgsta.
Rado miške po audringos nakties pamestą
Šaltą Mėnulį, tas dyla ir drėksta.
Ir švitrinį debesį lyg sviedinį nusviestą –
Pilką vienišių, depresijos pilną.
Jis tepa ant žemės lapais kvepiantį sviestą,
Velia šalną – Alpių avelių vilną.
Jeigu būčiau laiku jo liesą petį palietęs
Gal nebūtų tada ant obels pasikoręs?
Išsilietų linksmai spalvomis iš paletės –
Mano draugas – ruduo pasakorius...