Meilės dalis

Verk neverk—tai kas buvo negrįš,
Tiktai aidas duslus pasiliko.
Gelia širdį skaudus ilgesys
Neišeina, nenyksta —vis tyko.

Šukės sminga širdin vėl ir vėl,
Nori rauti, išdegint, išmesti
Ir vis klausi savęs: „Ach, kodėl?
Kodėl man šitai lemta iškęsti?“

Rauk nerovęs, skaudės ir gilės—
Tol kol nersi į jį kaip bedugnę
Ir tuomet iš širdies išsileis
Meilės, viską apvalančios, ugnys.

Degs, liepsnos — nepaliks pelenų
Ir nukris sielą dengiantis šydas.
Pasijausi: „Esu, gyvenu!“
Ilgesys meile sielą išgydo.
Laimužė