Porą metų teko gyventi Hagoje. Ten susidaro įspūdis, jog dilgėlė - Hagos miesto pasididžiavimas. Ją galėjai surasti nesunkiai miesto parkuose, miškų-parkų paūnksmėse, privačiuose sodeliuose, priešais Taikos rūmus. Bet pasakojimo pradžia ne dilgėlyne.
     Jau kuris laikas “auginu” savo dvasią t.y. taurinu ją. Nesupraskite klaidingai. Niekas neliepė tuo užsiimti. Tiesiog jogos pamokos paliko savo pėdsakus mano gyvenime, ir gimė manyje noras būti tyrai. Ilgus mėnesius sekėsi puikiai iki tos nelemtingos dienos, kada mano draugas stipriai mane užsiutino. Nepasitaręs su manimi paėmė nemažą kreditą.
-Ko jaudintis? Viso labo tai tik keliolika tūkstantukų,- gynėsi Martinas.

Nespėjau susivokti kaip pasiutimo banga iššoko iš manęs ir tornados siaubu užklykiau ant švelnaus, romaus Martino. Jis sustingo it gyvatės įkąstas. O aš negalėjau sustoti. Pykčio žodžiai liejosi vienas paskui kitą kuo bjauriasni.
-Aš tavęs neatpažįstu- išpūtęs akis iš išgąsčio prisipažino draugas.

Sustingau lig mumija. Rankos drebėjo kojos vos laikė. Rodos imsiu ir susmegsiu skradžiai žemę. Atsipeikėjusi nuo pykčio priepuolio, įšliaužė į mane nepasitenkinimas savimi, gėda prieš Martiną. Juk galėjau ramiai išsakyti savo argumentus.
Kojos pačios išnešė mane į sodą. Vidurvasario žaluma ir idilė dar daugiau išryškino mano vidinį nepasitenkinimą. Nusprendžiau išrauti su šaknimis tokius isterijos apsireiškimus visiems laikams.
     Sodo pašiūrėje radau pirštines. Užsimoviau ir puoliau ravėti dilgėles. Jų čia kaip ežeras siūbavo  man virš juosmens. Visas sodas - šeši medžiai ir dilgėlės kur tik bežvelgtum.
Mečiau pirštines ir ėmiausi plikomis rankomis rauti dilgėles. Mintyse kartojau mantrą:”aš rami ir man viskas gerai. Sielos ramybė manyje”. Su kiekvienu prisilietimu baisingai skaudėjo delnus, o  pirštai tuoj pat ištino. Vis roviau ir roviau dilėges kol sutemos užgulė dangų.
Pirštus ir delnus degino skausmas taip stipriai tarsi ant laužo jie degtų. Sutino visi pirštiai. Su vos matoma šypsena Martinui prisipažinau:
-Labai skauda, bet dvasioje ramybė. Į nieką kitą nekeisčiau.


Po šio dilgėlių tramdymo negalėjau naudoti plaštakų. Tiksliau raudama dilgėles nuraminau savo įssisiautėjusį protą.
    Dar ilgą laiką nesugraibiau raktų, negalėjau atrakinti durų. Nesulaikiau stiklinės  saujoje. Martinas kiek galėjo tiek rūpinosi manimi. O aš vis šypsojausi Monos Lizos šypsniu.
   Sode tarp medžių įsiviešpatavo švelni žaluma: dobiliukai,takažolė, pienės, čiobreliai... Žolynėliai buvo pasislėpę už dilgėlių.