Tie patys ežerai dar tyvuliuoja
Ir upės gena savo vandenis tylius.
Griuvėsiai stūkso kur bežengtų koja.
Mažai jau kas prisimena anuos laikus.

Seniai pily trimitai nebeaidi,
Ir bokštuos nedega signalinė ugnis.
Pasibaigė karai, nulėmę baigtį.
Tik vėjas nupučia dulkes ir paslaptis

Atgyja vėl, alsuodama į veidą,
It rūkas nusileidžia spurdanti dvasia.
Pilė * prabyla šaukdama. Net keista.
Graži pilis staiga iškyla... Tai tiesa,

Kad rūmuose šiuose kadais gyveno
Kotryna – karalienė Švedijos, jauna.
Garsi kerėtoja. Šeima nuo seno
Paskendus kovose dėl sosto. Ne gana

Mirčių, kalėjimų, skaudžių kankynių...
Karaliai keitėsi, kaip keičiasi diena.
Tik šioj saloj, kur net vanduo ją gynė,
Jinai ramiai gyveno, jautėsi saugia.

Žiauri iš prigimties, valdingo būdo,
Pajungusi kerėjimo galias slaptas,
Pabėgdavo nuo priešų. Kaip jie plūdos...
O ji ant balto žirgo kilo į dausas

Ar plaukdavo į kitą krantą drąsiai,
Palikus visus priešus nuo savęs toli.
Ir kaip turėjo švedai neapkęsti,
O kokie, dieve, buvo žiaurūs ir pikti!

Ir kartą kraštą negandos apsėdo –
Miestelį Platelių apsupo jie lanku.
Valdovės armiją užgriuvo bėdos –
Taip skaudžiai pralaimėta. Dar gerai laiku

Pasislėpė saloj likučiai. Laukė
Kol prisiartins aršūs priešai ir tada
Sutiko ugnimi. Bet viskas veltui.
Užgriuvo Pilės rūmus didelė gėla.

Prie salos Veršio miške pasislėpę,
Išsikasė gynybinius plačius griovius.
Ir artilerijai, patrankoms liepė
Paleist į pilį ugnį. Mūšis šis nuožmus

Dar tęsėsi ilgai. Tiktai valdovė,
Supratus pagaliau, kad tai yra baigtis,
Sugriebus ginklą, du žirgus, išmovė
Sostapilį palikus. Grėsė pražūtis.

Ir plaukė ežeru į kitą krantą,
O kulkos, sviediniai vis taikėsi į ją.
Štai krito draugas...Galgi jai nelemta
Pabėgt nuo pikto priešo? Negera dalia?

Ji persėdo ant atsarginio žirgo,
Ją nunešė tolyn link Juodupės žiočių.
Tamsus toks dugnas! Maurai saulėj mirga,
Stipriai žemyn taip traukia. Iš visų jėgų

Suspurdo žirgas ir gilyn paniro.
Daugiau nematė jo ir likusi viena,
Taip sunkiai, sunkiai miško krantą birų
Kotryna pasiekė. Jau baigėsi diena.

Liūdnai pažvelgusi į Pilės salą,
Iš tolo aiškiai matė, gaisro sūkury
Paskendę bokštai, rūmai puošnūs griūva...
Ramus gyvenimas ir laimė praeity.

Po keleto dienų miške Plokštinės
Surado priešai bėglę. Senas kadagys
Ją priglaudė trumpam, vėsa dalinos.
Tikrai žinojo ji, kad švedai nužudys,

Nepagailės jos, nors ji karalienė.
Po kadagiu drebėjo baimės apimta.
Ir aiškiai juto – priešų kardų plienas
Kapoja kūną jos. Štai čia jau pabaiga...

Nutilo miškas, dangus apsiblausęs
Liūdnai išlijo ašaras skaidriu lietum.
Taip metai bėgo, niekas net neklausė
Kur karalienė dingo. Tiktai ten, viduj

Juodos žemelės, prieglaudą suradus,
Po kadagiu senu paliko ji gulėt.
Seniai pamirštas šitas miško kelias,
Ir giminės, draugai pamiršo jos gedėt.

Prabilo senis tik po daugel metų:
– Štai čia valdovės kapas, einant takeliu
Prie kadagio, va, kauburėlis matos.
Išrausit jį, ten kalavijas po keru.

Jis gryno aukso, spindi tartum saulė.
Galingą jėgą turi, gaubia paslaptis.
Tikra tiesa, jokia čia ne apgaulė...
Šį kalaviją niekas niekad neišvis,

Nes nė vienam jaunuoliui nepavyko
Išrauti seną medį su visom šaknim.
O ir nelaimės, ligos, mirtys tyko
Ieškotoją kiekvieną. Reiktų nuramint

Visus, kas trokšta ginklo paslaptingo.
Užburtas guli jis ir jo sunki galia.
Prabėgę metai niekur nepradingo,
Tik Plokštinės miške vis klaidžioja dvasia.


*Tai Platelių ežero sala (Pilė).