Nesėsiu ilgesio į delnus,
Gal būt, nevertas to jaučiuos...

Tik džiaugsmą sieloje pasėčiau,
Nes iš senai senai gerai žinau -
Ką sėsi tą ir pjausi - jei pajėgsi,
Brangus, savęs beieškantis žmogau...

Per daug to ilgesio ir liūdesio aplinkui,
Kviečiu jam nepalikti laiko ir progos,
Blogiausiu atveju - pastverki knygą,
Priimki džiaugsmą ir dalinkis juo...

Tegu tam ilgesiui nelieka vietos.,
Nebent ilgies gerų darbų ir žygių,
Ar graužia atmintį - neišnaudotos,
Svajotos ir nebepatirtos galimybės...

Lai ilgesiui delnuos nelieka vietos...
Aš sau neleisčiau tokios prabangos,
Paimčiau kirvį - gal kapočiau malkas,
Dabar į tavo sąžinę beldžiuos...

Delnai, net laistomi, nepriima tos sėjos,
Jie patys sukurti tik sėt, augint ir pjaut...
Su ašarom pasėk naujų jausmų troškimą-
Ne laikas ilgesiui kitus jausmus užgožt...