Tą rytą beprotiškai anksti teko keltis, todėl ir vėl į darbą atvažiavau nemiegotom, užtinusiom akim. Sėdžiu teismo vestibiulyje ir galvoju, kad reikėtų bent pasidažyti, tačiau nedrįstu eiti ieškotis veidrodžio, o čia pat atidaryti grožio saloną irgi nesmagu, juolab kad priešaky sėdi ir tiesiai į mane spokso vyriškis. Sugrūdusi plaštaką į rankinę imu nekantriai čiupinėti krepšiuką su lūpdažiais.  Staiga vyriškis pakyla ir nusitaiko laiptų link, todėl kaip mat susižvejoju veidrodėlį ir puolu į darbą. Bet... ach, nespėju. Tas nelemtas žmogysta po akimirkos sugrįžta ir vėl įsitaiso savo vietoje.
     – Tau nereikia dažytis, – išgirstu.
     Hm, labai gerai suprantu, ką bandė pasakyti, galėjo ir tiesiai išpoškinti: „Tu nemoki dažytis, kvailute.“ Jau seniai tai žinau. Bet ką gi man daryti? Sako, būna kursai, tačiau negaliu juk, sulaukusi beveik keturiasdešimties, atvirai prisipažinti, kad vis dar neišmokau to, ką moka net paauglės. Taigi, gyvenu ir laukiu, kol į tokius kursus galėsiu leisti dukrą – tada pasisiūlysiu ją lydėti ir išmoksiu viską pati. O kol kas tenka tiesiog klausytis štai tokių senių postringavimo.
     – Tu tokia graži, kad jokių dažų nereikia.
     Dėkingai jam šypteliu, o viduje dar pikčiau pasikeiksnoju: mat, dar vienas tėvas atsirado...
     – Tu tokia graži, kad akių neatitraukiu.
     Kilstelėjusi iš už veidrodėlio žvilgsnį tikrai matau, kad jo akys tiesiog susmigusios į mane – ir kaip gi jis dabar galėtų jas atitraukti? Ot diedas! Atsibeldė į teismą ir kabinėjasi prie bet ko! Ir kas jis toks? Liudytojas? Kaltinamasis? O gal nukentėjusysis? Ir įdomu, kas jam ką padarė? Gal į akį gavo nuo tokios kaip aš?
     Pamačiusi atskubant kolegę susipakuoju dažus ir strykteliu nuo kėdės.
     – Ooo, labas! Kokia pasikeitusi, išgražėjusi! – pasisveikina su manimi.
     Įtariai gūžteliu. Dar viena man akis pudrina... O gal imt ir patikėt? Šiaip tai, ji pati visai nepagražėjusi, tik dar labiau suseno, plaukai nususę, o tie batai... Bet negi pulsiu dabar šią savo teisybę dėstyti?
     Tiesa, prieš kelias dienas ėmiau ir pasakiau pažįstamai, kad jai labiau tinka sijonai nei kelnės, nes jos kojos gražios. Galvojau, kodėl turėčiau slėpti tai, ką manau – juk bet kuriai moteriai turėtų būti visai malonu išgirsti, kad jos kojos gražios, ir dar susilaukti nuoširdaus patarimo, koks drabužis labiau tinka. Bet ką tu! „Kabinėjiesi čia kaip vyras!“ Taigi, kad ir kaip garbinu atvirą teisybę, dar kartą įsitikinau, jog dažniausia geriau patylėti.
     Vien dėl to šį vakarą net du kartus ištryniau savo komentarą facebooke, o sėdėdama teatre grūdau kumštį mieliausiajam tarp dantų: patylėk, juk aplink vaikai! Bet jis nesupranta, kodėl reikėtų tylėti – jei teatras sušiktas, kaip galima tylėti?! Žinau, kad jis teisus – dėl teatro. Ir neteisus – dėl netylėjimo.
     Ir vis dėlto, imsiu ir prisipažinsiu, kad man pačiai tas teatras irgi visai  nepatiko. Ganėtinai nepatiko. Žiauriai nepatiko! Atvirai pasakius, manau, kad turėtume gerokai pliaukštelėti sau per uodegą ir prisiekti ateityje saugoti vaikučius nuo tokios kultūrinės seklumos. Mano įsitikinimu, jei jau organizuojame kultūrinį renginį vaikams, kultūrą jiems ir turėtume serviruoti. Dabar gi jie iš kalėdinės šventės parsinešė dėžę saldainių ir krūvą reklaminių kepuryčių, kurios jau dabar guli panaudotų drabužių konteineryje, nors mes jų net nepasimatavome. Blogiausia yra tai, kad vaikams visa tai įstringa – va, šiandien klausia: „O tas, kur pernai į konteinerį išmetėm, kažkas naudoja?“ Atsakiau, kad turbūt naudoja, bet man dukrytė sako: „Ne, nemačiau, kad kas nešiotų.“ – „Kas gi tokias nešios?..“ Ne, negalvokit – taip nepasakiau...
     Tiesa, ne visada nuspėsi, kas vaikams atmintin įkris. Kartais jie prisimena pačius netikėčiausius dalykus, kaip kad: „Aš žinau, kur ambasada – ten, kur kalėdinė šventė buvo. Ten valgėm sausainius su ragais.“ Arba: „O šiemet šventėje baseinėlis su balionais irgi bus?“ Ir pats linksmiausias: „Man patiko liftu važinėtis, kol jūs koncertą žiūrėjot.“ Tikiu, kad iš šiųmetinės šventės jiems labiausiai įstrigs ant scenos šoktas „ančiukų valsas“, ir tai jau šis tas, nors viskas buvo tik garsisto įvykdytos klaidos pasekmė.
     Kaip ten bebuvę, su baseinais ar be, ambasadoje ar kitur, manau, kad mūsų vaikučiai buvo pakankamai geri, mamei tetei padėjo, dantukus valė, limonado negėrė, todėl nusipelnė ne surogato, bet tikro produkto, o aš pati irgi labiau norėčiau žiūrėti į sceną, nei į šalimais dūsaujančius žiūrovus.