. Net liūtys kitiems gal įgrįsusios
    Man suteikia dvasinio peno. –
    Girdžiu kaip per naktį lig ryto jos
    Iš lėto į stogą barbena.

    Pažliugusios valkos ir įlomės,
    Kalvelės, klevais apkaišytos.
    Tiktai įdienojus – link dvylikos
    Mieguistas jas kalbina rytas.

    Padangėj prasišviečia properšos,
    Lyg nešdamos džiugiąją žinią
    Ir žvarbą iš šiaurės užstodamos
    Spanguoles išbarsto beržyne.

    Alėjose, miško prospektuose –
    Rudens neišdildomas menas.
    Aš rudenį mėgstu ir mėgaujuos
    Jo žavesiu lyg Levitanas.